žydų gelbėtojai
Karpavičius Povilas
ALEVTINA KARPAVIČIENĖ
DRĄSIAU, DRĄSIAU...
Per miestą pražygiavo pirmosios hitlerinės kariuomenės dalys, o netrukus pamatėme ir pirmuosius jų žvėriškumus.
Varė tarybinius karo belaisvius, prie kurių sargybiniai niekam neleido prisiartinti. Šiurkštūs šauksmai ir buožių smūgiai gausiai krito ant iškankintų, alkanų, vos kojas velkančių kareivių.
Vienas belaisvis pasilenkė, greitai pagriebė obuolio graužtuką, besimėtantį dulkėse, bet nespėjo įdėti jo į burną; sumuštas buože krito, susitrenkė į šaligatvio kraštą galvą ir neatsikėlė. Sargybinis ėmė jį spardyti į veidą ir galvą. Kažkokia moteris šaukdama puolė prie sargybinio, stengdamasi atitraukti jį nuo gulinčiojo. Stiprus smūgis, pastūmimas, ir ji buvo įgrūsta į belaisvių rikiuotę. Moterį nuvarė drauge su jais.
Aš stovėjau su vaikais. Sūnus jau buvo didelis; jis buvo išbalęs ir tylėjo. Mažoji mergaitė verkė ir šaukė:
– Mama, eikim, greičiau eikim, aš negaliu žiūrėti.
Ne, žiūrėkite, vaikai. Jūs visą gyvenimą turite prisiminti, iki ko gali prieiti fašistų žvėriškumas.
Praėjo keletas dienų, berniukas vaikščiojo paniuręs, nekalbus. Bet kažkaip vieną vakarą, lyg tarp kitko, papasakojo, kad Maironio gatvėje, kažkokiame kieme, dirba belaisviai, ir, galbūt, jiems galima būtų kuo nors padėti. Taip prasidėjo mūsų naujas gyvenimas. Jis visą laiką sužinodavo, kur galima prie belaisvių prieiti, ir mes kartu vykdavome ir kiek galėdami jiems padėdavome. Būdavo visaip – kartais pasisekdavo, o kartais nepasisekdavo, ir baisoka būdavo, ir nelabai, bet kaip šiuo niūriu metu mes džiaugdavomės, jei pavykdavo nors ką dėl jų padaryti! Mieste buvo neramu, naktimis butuose tikrindavo dokumentus; ieškodavo visur – po lovomis, spintose, nesivaržydavo atkelti antklodžių, išsivesdavo jaunimą, vyrus. Kiekvieną minutę žmonės laukdavo kažko naujo, baisaus. Nervai buvo įtempti iki paskutinės ribos. Iš mūsų namo kaimynas Sarapinas nelaukė, kol jį išsives. Jis pabėgo, kaip vėliau sužinojome, pasiekė Raudonąją Armiją ir kartu su ja praėjo visą karo kelią. O kitą kaimyną, Lekošenką, vieną naktį išsivedė, ir šis daugiau negrįžo.
Visus žydus per prievartą pradėjo varyti į getą. Mano vaikystės draugė, Paša Rozenblat, turėjo du vaikus.
– Atiduok man mažąją Gindą, – pasiūliau aš jai. Mergaitei buvo pusantrų metų.
– Ne, – atsakė jos vyras, – kas bus su mumis, lai būna ir su mūsų vaikais. Na ir ką gi ypatingo jie gali mums padaryti?
Na, žinoma, niekam iš mūsų neatėjo į galvą, ką jie gali padaryti. Argi gali normalus žmogus pramatyti, kad masiškai bus žudomi vaikai? Rozenblatai persikėlė į getą. Kartais aš su Paša susitikdavau, o kartais ji ateidavo pas mus. Ir sužinodavome vis baisesnių dalykų, sužinodavome apie kankinimus ir šaudymus, apie klaikybes devintajame forte.
Ir vėl atėjo pavasaris. Maloniai švietė saulė. Dangus buvo žydras, nebuvo nė debesėlio. Sprogimas. Juodi dūmų kamuoliai pakilo į viršų ir plonais čiuptuvais ėmė sklaidytis virš geto. Nebuvo matyti nei saulės, nei žydro dangaus.
– Kas tai, mama? Kas? – susijaudinęs klausinėjo sūnus.
– Nežinau, nežinau...
Telefono skambutis. Duslus balsas prašė ateiti. Tai Paša. Einu. Bėgu. Siauras seno miesto kiemas, tamsi dirbtuvė, kažkokie žmonės, patrulis. Mane pasitiko Paša, jos akyse buvo siaubas.
– Žudo vaikus. Aš nedrįstu prašyti... Paimk mergaitę, aš paaiškinsiu...
– Nereikia aiškinti, Paša. Tu motina, tu privalai prašyti, reikalauti, kad tavo vaikas gyventų!
Einu namo. Pradedu bijoti... Vyras klausiamai žiūri, – kas atsitiko?
– Paša prašo, kad paimtume mergaitę, – paaiškinu. Jo žvilgsnis pasidaro švelnus.
– Kada gi tu atvesi kitą dukterį? Nedrįsk bijoti. Drąsiau! Drąsiau!
Nelengva buvo išvesti mergaitę iš geto. Pirmas mėginimas nepavyko. Tačiau atsirado žmonių, kurie padėjo. Vienas iš jų buvo Stulpinas, kuris dirbo dirbtuvėje Lukšio g. Nr. 4. Daugeliui jis išgelbėjo gyvybę. Jis savo bute slėpė iš geto išėjusius žmones, iki šie surasdavo vietą mieste ar provincijoje.
Aš ir vėl mažojoje dirbtuvėje. Imu mergaitę už rankos. Nė mažiausios šypsenėlės jos sulysusiame, sužeistame veidelyje, akys žvelgė neramiai, be pasitikėjimo...
– Eik su teta, – sako motina... Paskui mus užsidarė durys. Mes išėjome į gatvę ir, rodėsi, buvome visai vienos. O aplinkui kvatodama žengė mirtis blizgančiu mundieriumi.
– Tai mano naujoji duktė? Kuo tu vardu, mergaite? – paklausė vyras, pasilenkdamas prie mergaitės ir atsargiai glostydamas jos sumuštą skruostelį. – Kaip tu vadiniesi? Mergaitė nesuprato jai nežinomos kalbos žodžių, bet iš balso ir mylavimų jai buvo aišku, kad prie šio dėdės prisiglausti galima. Ir visų pirma jos išbalusiame veidelyje pasirodė šypsena. Vaikai tylėdami žiūrėjo. Sūnus jau buvo didelis, jis viską suprato ir mokėjo tylėti, o mergaitei mes pasakėme, kad tai jos sesutė Ženė.
Ir taip mes gyvenome, atrodytų, lyg ir ramiai. Bet netrukus susirgo Ženė, reikėjo gydytojo. Mes pakvietėme seną mūsų draugą gydytoją Šimkų; jis atėjęs apžiūrėjo ir davė nurodymus. Paglostęs mergaitės karštą galvutę, jis susimąstęs pakartojo:
– Viskas bus gerai, mergaite, viskas bus gerai.
Ir mes supratome, kad būtent bus gerai, ir buvome dėkingi už pagalbą. Bet reikėjo pranešti motinai. Ir su sūnumi nuėjome į tą vietą, kur ji dirbo su brigada iš geto. Sūnus stovėjo, įtemptai žiūrėdamas į praeinančius, kartais nerūpestingai pašvilpaudamas, ir budriai sekė, ar aš išeisiu, o jei mane suimtų, reikėtų kuo greičiausiai įspėti tėvą. Nors mano sūnui buvo trylika metų, bet jis atrodė jau suaugęs. Viskas praėjo laimingai.
Atrodė, kad šis baisus metas sustojo vietoje, tačiau rytuose jis pradėjo šviesėti, vėl aušo diena. Tuo metu kieme pasigirdo skambus Ženytės juokas. Milijonų tarybinių žmonių didvyriškumo dėka hitlerizmo barbariškumui buvo padarytas galas.
Drauge su mumis nėra Ženytės, bet iš fotografijos į mus žvelgia laimingas veidas: juk ir vėl šviečia saulė, ir vėl žydras dangus, o drauge su ja jos mylimiausias ir ištikimiausias draugas. Ir dabar jau Ženės šeimoje skamba garsus vaikiškas juokas. Gyvenimas nugalėjo!
Bet dar kažkur sprogimų juodi dūmai dengia saulę ir iš baimės stingsta vaikiškos akys... Aš prisimenu vyro žodžius: drąsiau, drąsiau...
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
DRĄSIAU, DRĄSIAU...
Per miestą pražygiavo pirmosios hitlerinės kariuomenės dalys, o netrukus pamatėme ir pirmuosius jų žvėriškumus.
Varė tarybinius karo belaisvius, prie kurių sargybiniai niekam neleido prisiartinti. Šiurkštūs šauksmai ir buožių smūgiai gausiai krito ant iškankintų, alkanų, vos kojas velkančių kareivių.
Vienas belaisvis pasilenkė, greitai pagriebė obuolio graužtuką, besimėtantį dulkėse, bet nespėjo įdėti jo į burną; sumuštas buože krito, susitrenkė į šaligatvio kraštą galvą ir neatsikėlė. Sargybinis ėmė jį spardyti į veidą ir galvą. Kažkokia moteris šaukdama puolė prie sargybinio, stengdamasi atitraukti jį nuo gulinčiojo. Stiprus smūgis, pastūmimas, ir ji buvo įgrūsta į belaisvių rikiuotę. Moterį nuvarė drauge su jais.
Aš stovėjau su vaikais. Sūnus jau buvo didelis; jis buvo išbalęs ir tylėjo. Mažoji mergaitė verkė ir šaukė:
– Mama, eikim, greičiau eikim, aš negaliu žiūrėti.
Ne, žiūrėkite, vaikai. Jūs visą gyvenimą turite prisiminti, iki ko gali prieiti fašistų žvėriškumas.
Praėjo keletas dienų, berniukas vaikščiojo paniuręs, nekalbus. Bet kažkaip vieną vakarą, lyg tarp kitko, papasakojo, kad Maironio gatvėje, kažkokiame kieme, dirba belaisviai, ir, galbūt, jiems galima būtų kuo nors padėti. Taip prasidėjo mūsų naujas gyvenimas. Jis visą laiką sužinodavo, kur galima prie belaisvių prieiti, ir mes kartu vykdavome ir kiek galėdami jiems padėdavome. Būdavo visaip – kartais pasisekdavo, o kartais nepasisekdavo, ir baisoka būdavo, ir nelabai, bet kaip šiuo niūriu metu mes džiaugdavomės, jei pavykdavo nors ką dėl jų padaryti! Mieste buvo neramu, naktimis butuose tikrindavo dokumentus; ieškodavo visur – po lovomis, spintose, nesivaržydavo atkelti antklodžių, išsivesdavo jaunimą, vyrus. Kiekvieną minutę žmonės laukdavo kažko naujo, baisaus. Nervai buvo įtempti iki paskutinės ribos. Iš mūsų namo kaimynas Sarapinas nelaukė, kol jį išsives. Jis pabėgo, kaip vėliau sužinojome, pasiekė Raudonąją Armiją ir kartu su ja praėjo visą karo kelią. O kitą kaimyną, Lekošenką, vieną naktį išsivedė, ir šis daugiau negrįžo.
Visus žydus per prievartą pradėjo varyti į getą. Mano vaikystės draugė, Paša Rozenblat, turėjo du vaikus.
– Atiduok man mažąją Gindą, – pasiūliau aš jai. Mergaitei buvo pusantrų metų.
– Ne, – atsakė jos vyras, – kas bus su mumis, lai būna ir su mūsų vaikais. Na ir ką gi ypatingo jie gali mums padaryti?
Na, žinoma, niekam iš mūsų neatėjo į galvą, ką jie gali padaryti. Argi gali normalus žmogus pramatyti, kad masiškai bus žudomi vaikai? Rozenblatai persikėlė į getą. Kartais aš su Paša susitikdavau, o kartais ji ateidavo pas mus. Ir sužinodavome vis baisesnių dalykų, sužinodavome apie kankinimus ir šaudymus, apie klaikybes devintajame forte.
Ir vėl atėjo pavasaris. Maloniai švietė saulė. Dangus buvo žydras, nebuvo nė debesėlio. Sprogimas. Juodi dūmų kamuoliai pakilo į viršų ir plonais čiuptuvais ėmė sklaidytis virš geto. Nebuvo matyti nei saulės, nei žydro dangaus.
– Kas tai, mama? Kas? – susijaudinęs klausinėjo sūnus.
– Nežinau, nežinau...
Telefono skambutis. Duslus balsas prašė ateiti. Tai Paša. Einu. Bėgu. Siauras seno miesto kiemas, tamsi dirbtuvė, kažkokie žmonės, patrulis. Mane pasitiko Paša, jos akyse buvo siaubas.
– Žudo vaikus. Aš nedrįstu prašyti... Paimk mergaitę, aš paaiškinsiu...
– Nereikia aiškinti, Paša. Tu motina, tu privalai prašyti, reikalauti, kad tavo vaikas gyventų!
Einu namo. Pradedu bijoti... Vyras klausiamai žiūri, – kas atsitiko?
– Paša prašo, kad paimtume mergaitę, – paaiškinu. Jo žvilgsnis pasidaro švelnus.
– Kada gi tu atvesi kitą dukterį? Nedrįsk bijoti. Drąsiau! Drąsiau!
Nelengva buvo išvesti mergaitę iš geto. Pirmas mėginimas nepavyko. Tačiau atsirado žmonių, kurie padėjo. Vienas iš jų buvo Stulpinas, kuris dirbo dirbtuvėje Lukšio g. Nr. 4. Daugeliui jis išgelbėjo gyvybę. Jis savo bute slėpė iš geto išėjusius žmones, iki šie surasdavo vietą mieste ar provincijoje.
Aš ir vėl mažojoje dirbtuvėje. Imu mergaitę už rankos. Nė mažiausios šypsenėlės jos sulysusiame, sužeistame veidelyje, akys žvelgė neramiai, be pasitikėjimo...
– Eik su teta, – sako motina... Paskui mus užsidarė durys. Mes išėjome į gatvę ir, rodėsi, buvome visai vienos. O aplinkui kvatodama žengė mirtis blizgančiu mundieriumi.
– Tai mano naujoji duktė? Kuo tu vardu, mergaite? – paklausė vyras, pasilenkdamas prie mergaitės ir atsargiai glostydamas jos sumuštą skruostelį. – Kaip tu vadiniesi? Mergaitė nesuprato jai nežinomos kalbos žodžių, bet iš balso ir mylavimų jai buvo aišku, kad prie šio dėdės prisiglausti galima. Ir visų pirma jos išbalusiame veidelyje pasirodė šypsena. Vaikai tylėdami žiūrėjo. Sūnus jau buvo didelis, jis viską suprato ir mokėjo tylėti, o mergaitei mes pasakėme, kad tai jos sesutė Ženė.
Ir taip mes gyvenome, atrodytų, lyg ir ramiai. Bet netrukus susirgo Ženė, reikėjo gydytojo. Mes pakvietėme seną mūsų draugą gydytoją Šimkų; jis atėjęs apžiūrėjo ir davė nurodymus. Paglostęs mergaitės karštą galvutę, jis susimąstęs pakartojo:
– Viskas bus gerai, mergaite, viskas bus gerai.
Ir mes supratome, kad būtent bus gerai, ir buvome dėkingi už pagalbą. Bet reikėjo pranešti motinai. Ir su sūnumi nuėjome į tą vietą, kur ji dirbo su brigada iš geto. Sūnus stovėjo, įtemptai žiūrėdamas į praeinančius, kartais nerūpestingai pašvilpaudamas, ir budriai sekė, ar aš išeisiu, o jei mane suimtų, reikėtų kuo greičiausiai įspėti tėvą. Nors mano sūnui buvo trylika metų, bet jis atrodė jau suaugęs. Viskas praėjo laimingai.
Atrodė, kad šis baisus metas sustojo vietoje, tačiau rytuose jis pradėjo šviesėti, vėl aušo diena. Tuo metu kieme pasigirdo skambus Ženytės juokas. Milijonų tarybinių žmonių didvyriškumo dėka hitlerizmo barbariškumui buvo padarytas galas.
Drauge su mumis nėra Ženytės, bet iš fotografijos į mus žvelgia laimingas veidas: juk ir vėl šviečia saulė, ir vėl žydras dangus, o drauge su ja jos mylimiausias ir ištikimiausias draugas. Ir dabar jau Ženės šeimoje skamba garsus vaikiškas juokas. Gyvenimas nugalėjo!
Bet dar kažkur sprogimų juodi dūmai dengia saulę ir iš baimės stingsta vaikiškos akys... Aš prisimenu vyro žodžius: drąsiau, drąsiau...
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967