žydų gelbėtojai
Karaškienė Elena
F. ŠVABAITĖ
gydytoja
DIDVYRIŲ ŠIRDYS
Kai 1941 m. spalio 27 d. su Kauno geto darbininkų brigada dirbau Kęstučio gatvėje, prie manęs priėjo vidutinio amžiaus moteris ir paklausė: „Jūs iš geto?” Aš atsakiau, kad taip. Kai išsikalbėjome daugiau, ji man pasakė, kad ilgiau pasilikti gete negalima, nes hitlerininkai rengiasi sunaikinti visus jo gyventojus. Ji pasisakė esanti gydytoja Kutorgienė, davė savo adresą ir pažadėjo, reikalui esant, suteikti pagalbą.
Kai tą vakarą sugrįžau namo, mane paskyrė budėti vadinamojo mažojo geto ligoninės chirurginiame skyriuje. Rytą pastebėjau, kad geto gyventojai kažko sujudę, bet tiksliai sužinoti, kas atsitiko, buvo neįmanoma. Apie 5 val. ryto pamačiau, kad vokiečiai apsupo mažąjį getą ir iš namų išvarė visus gyventojus. Tada nusprendžiau grįžti į namus – į didįjį getą. Kelyje vokiečiai mane keletą kartų sulaikė. Pagaliau pavyko pasiekti tiltą, jungiantį mažąjį getą su didžiuoju. Mane ir vėl sustabdė vokietis ir paklausė, kur aš einanti. Aš pasakiau, kad po budėjimo grįžtu namo. Kitoje pusėje pamačiau savo seserį, rankoje laikančią vadinamą „Lebensšain”– „gyvybės liudijimą”; jį vokiečiai išduodavo asmenims, kurie laikinai buvo reikalingi kaip darbo jėga. Aš paaiškinau, kad „Lebensšain” yra mano, ir vokietis mane praleido. Sugrįžusi į namus, nusprendžiau iš geto pabėgti.
Atvykau pas gydytoją E. Kutorgienę, kuri mane šiltai priėmė. Iki vakaro išbuvau pas ją. Kai sutemo, ji liepė savo sūnui Viktorui Kutorgai mane palydėti pas pilietę N. Markovič. Ji buvo gera, vieniša moteris, bet po vyro mirties nervinga. Nors ji ir labai norėjo mane išgelbėti, bet dėl jos nervingumo aš pas ją gyventi negalėjau. Taip pasibaigė mano pirmas mėginimas palikti getą.
Sugrįžusi aš dirbau toje pačioje brigadoje, tame pačiame gete ir nė minutės nenustojau ieškojusi vietos tiek sau, tiek visai šeimai, ypač vaikams. Vaikai buvo mano dviejų seserų. Ieškojo prieglaudos ir seserys. Viena iš jų – Ania Rudaickaja buvo ypač aktyvi. Ji buvo supažindinta su N. Fugalevičiūte ir N. Jegorova. N. Fugalevičiūte su mumis stengėsi palaikyti kuo glaudesnius ryšius, gauti dokumentus, gelbėti mus visus, pradedant vaikais. Bet visa tai buvo nepaprastai sunku.
1943 metų rudenį, kai buvo pradėta plačiau kalbėti apie naują akciją, kurios metu bus žudomi visi vaikai ir seniai, mes ryžomės, kas bebūtų, išgabenti į miestą sesers vaikus – 6 metų Editą ir 10 metų Jutą.
Gete gyvenome prie pat vielų užtvaros. Vieną 1943 m. gruodžio mėnesio vakarą N. Jegorova priėjo prie spygliuotos vielos, ir mums pavyko perduoti jai mergaites.
Keletą mėnesių vaikai gyveno pas pilietę Serafinienę, kuri labai daug padėdavo hitlerininkų persekiojamiems žmonėms. Jos namelis stovėjo priešais gestapą. Tačiau ji nebijojo ir leido mums visiems pas ją susitikinėti, be to, kelerius metus ji pas save laikė gydytoją L. Gutmaną. Pas ją gyveno dar viena maža žydų mergaitė. Mano sesuo Ania, išėjusi iš geto, taip pat buvo kelioms dienoms apsistojusi pas Serafinienę.
Netrukus vaikai rado prieglobstį Šančiuose, pas Juozą ir Eleną Karaškas. Jie po namu, rūsyje, įsirengė slėptuvę. Darbas, ją įrengiant, buvo labai pavojingas, nes kaimynai nebuvo patikimi žmonės. Kad niekas nepastebėtų, slėptuvę kasdavo tik naktimis. Šioje slėptuvėje buvo 7 vietos. Vėliau, be mūsų mergaičių, ten slapstėsi mano tėvai ir dar trys kitos šeimos žmonės. Tuo metu J. Karaška dirbo rojalių derintoju (o dabar jis – muzikos mokyklos mokytojas, Elena – namų šeimininkė. Šie žmonės gyvena Kaune, ir mes su jais susitinkame).
Vaikai buvo mieste, o mes toliau ieškojome sau vietos. Dar pas Serafinienę susipažinau su vienu aktyviu persekiojamų žmonių gelbėtoju – B. Gotautu. Su juo mane supažindino daktaras L. Gutmanas, pastarajam jis taip pat padėjo. B. Gotautas pažadėjo pasirūpinti visa šeima, gauti dokumentus ir visiems vietą. Tėvui vieta buvo surasta 20 kilometrų už Kauno, motinai – senelių namuose Šančiuose. Bet ji turėjo vaidinti esanti kurčnebylė, kitaip iš kalbos suprastų, kad ji žydė. Didelėmis pastangomis dokumentus jai gavo Serafinienė. Tokiu būdu mano motina buvo aprūpinta vieta. Kad ji žydė, žinojo tik medicinos sesuo, dirbusi senelių namuose. Čia mano motina prabuvo 6 savaites. Kartą man pavyko ją aplankyti.
Tačiau gestapininkai sužinojo, kad visa mūsų šeima mieste ir kad B. Gotautas mums padeda. Jie pradėjo jo ieškoti. B. Gotautas atėjo pas mus ir perspėjo, kad reikia paimti mano motiną, nes vokiečiai aptikę pėdsakus ir jai toliau ten pasilikti pavojinga. Ir pats B. Gotautas turėjo slapstytis. Jis nusiskuto barzdą, nes vokiečiai turėjo jo išvaizdos aprašymą. Kurį laiką su juo negalėjome susitikti.
Mano tėvui per šį laiką taip pat teko keletą kartų sugrįžti į getą. Jis gyveno pas girininką. Pavardės tiksliai neprisimenu. Kartą ten netikėtai užgriuvo vokiečiai. Dviejuose kambariuose vokiečiai apieškojo visus kampus, spintą, o trečiojo ir nepastebėjo. Tėvas liko gyvas, bet tą pačią dieną nusprendė grįžti į getą. Vėliau B. Gotautas vėl buvo suradęs jam vietą kažkur mieste. Ten jis išbuvo keletą mėnesių. Pagaliau jį ir mamą perkėlė į anksčiau minėtą slėptuvę. Ten jie išbuvo iki okupacijos pabaigos.
Aš buvau visų šeimos narių – besislapstančių ir pasilikusių gete – ryšininkė. Mieste daugiausia būdavau pas Ireną Gaižauskienę, kuri pasielgė kaip didvyrė. Tai buvo paprasta darbininkė, staliaus žmona, bet ši eilinė tarybinė moteris turėjo labai jautrią širdį, pilną begalinės meilės žmonėms. Kai dar buvau studentė, ji pas mano dėdę daktarą L. Gutmaną dirbo namų darbininke. Nuo tada ji mane ir pažinojo. Kaip aš pirmąkart su ja susitikau okupacijos dienomis, neprisimenu. Ji visada mane priimdavo be galo šiltai, ir bet kuriuo metu, dieną ar naktį, aš galėjau pas ją prisiglausti. Daugelis rasdavo prieglobstį jos svetinguose namuose. Čia dažnai ateidavo ir B. Gotautas.
I. Gaižauskienė dėjo didžiausias pastangas, kad išgelbėtų mano vyresniąją seserį Cilę, kuri buvo pasilikusi gete.
Naktimis, tarybinių lėktuvų antskrydžių metu, ji daug kartų buvo nubėgusi į Vilijampolę ir, pasinaudodama hitlerininkų sumišimu, prieidavo prie vielų užtvaros, susitikdavo su seserimi ir tardavosi, kaip jai pabėgti iš geto. Kartą ji paėmė visas savo brangenybes ir norėjo papirkti prie geto vartų stovintį vokiečių patrulį. Jai pavyko pervesti seserį į kitą gatvės pusę, bet, nespėjus nueiti net keleto metrų, pasigirdo šūvis, ir abi buvo užmuštos. Ši narsi, pasiaukojanti moteris žuvo, gelbėdama kito gyvybę. Šviesus šio puikaus žmogaus paveikslas amžinai išliks mano širdyje.
Kitai mano seseriai Aniai jau anksčiau pavyko išeiti iš geto, ir ji gyveno pas dantų gydytoją J. Biliūnienę-Matijošaitienę. Ten ji išbuvo keletą savaičių ir galėjo gyventi iki karo pabaigos. Bet jai rūpėjo visa mūsų šeima. Ji susisiekė su piliečiu Vanagu, pas kurį buvo mūsų siuvamoji mašina. Sesuo tikėjosi siūdama uždirbti nors truputį pinigų, kad galėtų padėti visai šeimai, nes nebuvo iš ko gyventi. Paprašėme Vanagą, kad mašiną atvežtų pas Serafinienę, ir jis mielai sutiko. Bet kartu su mašina jis atvežė ir gestapininkus. Jie paėmė ir mano seserį, ir Serafinienę. Seserį nužudė. Serafinienė kurį laiką buvo kalėjime, bet vėliau jai pavyko išsigelbėti.
Žuvus seseriai, aš persikėliau gyventi pas J. Biliūnienę-Matijošaitienę. Drauge su manimi gyveno ir mano dukterėčia, šešiolikmetė vyresniosios sesers duktė, šiuose namuose mes ir sulaukėme išvadavimo. Tarybinių karių išvaduotojų sulaukė ir mano tėvai, ir dar dvi mano dukterėčios. Mus visus išgelbėjo žmonės, kurių šviesūs vardai auksinėmis raidėmis įrašyti į mūsų gyvenimo knygą.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
gydytoja
DIDVYRIŲ ŠIRDYS
Kai 1941 m. spalio 27 d. su Kauno geto darbininkų brigada dirbau Kęstučio gatvėje, prie manęs priėjo vidutinio amžiaus moteris ir paklausė: „Jūs iš geto?” Aš atsakiau, kad taip. Kai išsikalbėjome daugiau, ji man pasakė, kad ilgiau pasilikti gete negalima, nes hitlerininkai rengiasi sunaikinti visus jo gyventojus. Ji pasisakė esanti gydytoja Kutorgienė, davė savo adresą ir pažadėjo, reikalui esant, suteikti pagalbą.
Kai tą vakarą sugrįžau namo, mane paskyrė budėti vadinamojo mažojo geto ligoninės chirurginiame skyriuje. Rytą pastebėjau, kad geto gyventojai kažko sujudę, bet tiksliai sužinoti, kas atsitiko, buvo neįmanoma. Apie 5 val. ryto pamačiau, kad vokiečiai apsupo mažąjį getą ir iš namų išvarė visus gyventojus. Tada nusprendžiau grįžti į namus – į didįjį getą. Kelyje vokiečiai mane keletą kartų sulaikė. Pagaliau pavyko pasiekti tiltą, jungiantį mažąjį getą su didžiuoju. Mane ir vėl sustabdė vokietis ir paklausė, kur aš einanti. Aš pasakiau, kad po budėjimo grįžtu namo. Kitoje pusėje pamačiau savo seserį, rankoje laikančią vadinamą „Lebensšain”– „gyvybės liudijimą”; jį vokiečiai išduodavo asmenims, kurie laikinai buvo reikalingi kaip darbo jėga. Aš paaiškinau, kad „Lebensšain” yra mano, ir vokietis mane praleido. Sugrįžusi į namus, nusprendžiau iš geto pabėgti.
Atvykau pas gydytoją E. Kutorgienę, kuri mane šiltai priėmė. Iki vakaro išbuvau pas ją. Kai sutemo, ji liepė savo sūnui Viktorui Kutorgai mane palydėti pas pilietę N. Markovič. Ji buvo gera, vieniša moteris, bet po vyro mirties nervinga. Nors ji ir labai norėjo mane išgelbėti, bet dėl jos nervingumo aš pas ją gyventi negalėjau. Taip pasibaigė mano pirmas mėginimas palikti getą.
Sugrįžusi aš dirbau toje pačioje brigadoje, tame pačiame gete ir nė minutės nenustojau ieškojusi vietos tiek sau, tiek visai šeimai, ypač vaikams. Vaikai buvo mano dviejų seserų. Ieškojo prieglaudos ir seserys. Viena iš jų – Ania Rudaickaja buvo ypač aktyvi. Ji buvo supažindinta su N. Fugalevičiūte ir N. Jegorova. N. Fugalevičiūte su mumis stengėsi palaikyti kuo glaudesnius ryšius, gauti dokumentus, gelbėti mus visus, pradedant vaikais. Bet visa tai buvo nepaprastai sunku.
1943 metų rudenį, kai buvo pradėta plačiau kalbėti apie naują akciją, kurios metu bus žudomi visi vaikai ir seniai, mes ryžomės, kas bebūtų, išgabenti į miestą sesers vaikus – 6 metų Editą ir 10 metų Jutą.
Gete gyvenome prie pat vielų užtvaros. Vieną 1943 m. gruodžio mėnesio vakarą N. Jegorova priėjo prie spygliuotos vielos, ir mums pavyko perduoti jai mergaites.
Keletą mėnesių vaikai gyveno pas pilietę Serafinienę, kuri labai daug padėdavo hitlerininkų persekiojamiems žmonėms. Jos namelis stovėjo priešais gestapą. Tačiau ji nebijojo ir leido mums visiems pas ją susitikinėti, be to, kelerius metus ji pas save laikė gydytoją L. Gutmaną. Pas ją gyveno dar viena maža žydų mergaitė. Mano sesuo Ania, išėjusi iš geto, taip pat buvo kelioms dienoms apsistojusi pas Serafinienę.
Netrukus vaikai rado prieglobstį Šančiuose, pas Juozą ir Eleną Karaškas. Jie po namu, rūsyje, įsirengė slėptuvę. Darbas, ją įrengiant, buvo labai pavojingas, nes kaimynai nebuvo patikimi žmonės. Kad niekas nepastebėtų, slėptuvę kasdavo tik naktimis. Šioje slėptuvėje buvo 7 vietos. Vėliau, be mūsų mergaičių, ten slapstėsi mano tėvai ir dar trys kitos šeimos žmonės. Tuo metu J. Karaška dirbo rojalių derintoju (o dabar jis – muzikos mokyklos mokytojas, Elena – namų šeimininkė. Šie žmonės gyvena Kaune, ir mes su jais susitinkame).
Vaikai buvo mieste, o mes toliau ieškojome sau vietos. Dar pas Serafinienę susipažinau su vienu aktyviu persekiojamų žmonių gelbėtoju – B. Gotautu. Su juo mane supažindino daktaras L. Gutmanas, pastarajam jis taip pat padėjo. B. Gotautas pažadėjo pasirūpinti visa šeima, gauti dokumentus ir visiems vietą. Tėvui vieta buvo surasta 20 kilometrų už Kauno, motinai – senelių namuose Šančiuose. Bet ji turėjo vaidinti esanti kurčnebylė, kitaip iš kalbos suprastų, kad ji žydė. Didelėmis pastangomis dokumentus jai gavo Serafinienė. Tokiu būdu mano motina buvo aprūpinta vieta. Kad ji žydė, žinojo tik medicinos sesuo, dirbusi senelių namuose. Čia mano motina prabuvo 6 savaites. Kartą man pavyko ją aplankyti.
Tačiau gestapininkai sužinojo, kad visa mūsų šeima mieste ir kad B. Gotautas mums padeda. Jie pradėjo jo ieškoti. B. Gotautas atėjo pas mus ir perspėjo, kad reikia paimti mano motiną, nes vokiečiai aptikę pėdsakus ir jai toliau ten pasilikti pavojinga. Ir pats B. Gotautas turėjo slapstytis. Jis nusiskuto barzdą, nes vokiečiai turėjo jo išvaizdos aprašymą. Kurį laiką su juo negalėjome susitikti.
Mano tėvui per šį laiką taip pat teko keletą kartų sugrįžti į getą. Jis gyveno pas girininką. Pavardės tiksliai neprisimenu. Kartą ten netikėtai užgriuvo vokiečiai. Dviejuose kambariuose vokiečiai apieškojo visus kampus, spintą, o trečiojo ir nepastebėjo. Tėvas liko gyvas, bet tą pačią dieną nusprendė grįžti į getą. Vėliau B. Gotautas vėl buvo suradęs jam vietą kažkur mieste. Ten jis išbuvo keletą mėnesių. Pagaliau jį ir mamą perkėlė į anksčiau minėtą slėptuvę. Ten jie išbuvo iki okupacijos pabaigos.
Aš buvau visų šeimos narių – besislapstančių ir pasilikusių gete – ryšininkė. Mieste daugiausia būdavau pas Ireną Gaižauskienę, kuri pasielgė kaip didvyrė. Tai buvo paprasta darbininkė, staliaus žmona, bet ši eilinė tarybinė moteris turėjo labai jautrią širdį, pilną begalinės meilės žmonėms. Kai dar buvau studentė, ji pas mano dėdę daktarą L. Gutmaną dirbo namų darbininke. Nuo tada ji mane ir pažinojo. Kaip aš pirmąkart su ja susitikau okupacijos dienomis, neprisimenu. Ji visada mane priimdavo be galo šiltai, ir bet kuriuo metu, dieną ar naktį, aš galėjau pas ją prisiglausti. Daugelis rasdavo prieglobstį jos svetinguose namuose. Čia dažnai ateidavo ir B. Gotautas.
I. Gaižauskienė dėjo didžiausias pastangas, kad išgelbėtų mano vyresniąją seserį Cilę, kuri buvo pasilikusi gete.
Naktimis, tarybinių lėktuvų antskrydžių metu, ji daug kartų buvo nubėgusi į Vilijampolę ir, pasinaudodama hitlerininkų sumišimu, prieidavo prie vielų užtvaros, susitikdavo su seserimi ir tardavosi, kaip jai pabėgti iš geto. Kartą ji paėmė visas savo brangenybes ir norėjo papirkti prie geto vartų stovintį vokiečių patrulį. Jai pavyko pervesti seserį į kitą gatvės pusę, bet, nespėjus nueiti net keleto metrų, pasigirdo šūvis, ir abi buvo užmuštos. Ši narsi, pasiaukojanti moteris žuvo, gelbėdama kito gyvybę. Šviesus šio puikaus žmogaus paveikslas amžinai išliks mano širdyje.
Kitai mano seseriai Aniai jau anksčiau pavyko išeiti iš geto, ir ji gyveno pas dantų gydytoją J. Biliūnienę-Matijošaitienę. Ten ji išbuvo keletą savaičių ir galėjo gyventi iki karo pabaigos. Bet jai rūpėjo visa mūsų šeima. Ji susisiekė su piliečiu Vanagu, pas kurį buvo mūsų siuvamoji mašina. Sesuo tikėjosi siūdama uždirbti nors truputį pinigų, kad galėtų padėti visai šeimai, nes nebuvo iš ko gyventi. Paprašėme Vanagą, kad mašiną atvežtų pas Serafinienę, ir jis mielai sutiko. Bet kartu su mašina jis atvežė ir gestapininkus. Jie paėmė ir mano seserį, ir Serafinienę. Seserį nužudė. Serafinienė kurį laiką buvo kalėjime, bet vėliau jai pavyko išsigelbėti.
Žuvus seseriai, aš persikėliau gyventi pas J. Biliūnienę-Matijošaitienę. Drauge su manimi gyveno ir mano dukterėčia, šešiolikmetė vyresniosios sesers duktė, šiuose namuose mes ir sulaukėme išvadavimo. Tarybinių karių išvaduotojų sulaukė ir mano tėvai, ir dar dvi mano dukterėčios. Mus visus išgelbėjo žmonės, kurių šviesūs vardai auksinėmis raidėmis įrašyti į mūsų gyvenimo knygą.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967