žydų gelbėtojai

Feigė Kaganaitė-Kentrienė

Gimiau 1920 m. liepos 7 d. Varnių valsčiaus Pavandenės kaime. Mano tėvelis – Jokūbas Kaganas, mamytė – Lina Kaganienė (Movšovičiūtė). 1913–1914 m. mano trys broliai Leiba, Davidas ir Morisas išvyko į Ameriką. Šeimoje likome aš, brolis Mejeris ir seserys Sara Miriam ir Malke.
Turėjome ūkį. Tėvas nuomojo keletą hektarų žemės, dirbo batsiuviu. Lankiau Pavandenės pradinę mokyklą, baigiau keturias klases.
1930 m. tėvai persikėlė gyventi į Varnius. Mano brolis ir viena sesuo sukūrė šeimas, kita sesuo 1934 m. išvažiavo į Ameriką. Varniuose mokiausi žydų mokykloje hebrajų dėstomąja kalba. Baigusi kartu su klasės draugais Klazaite, Lichtaite, Malagu mokiausi privačiai pas mokytojus Leibovičių, Kelmaną ir Šoseną. Programas gaudavome iš Telšių gimnazijos. Taip baigiau tris gimnazijos klases.
1938 m. mirė mano tėvas. Likau viena su mama. Broliai, kurie gyveno Amerikoje, mus rėmė materialiai. 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, ryšys su Amerika nutrūko. Įsidarbinau parduotuvėje. Dirbau iki 1941 m. birželio.
Kai prasidėjo karas, atsivėrė pragaras. 1941 m. birželio 27 d. ginkluoti kraugeriai mus išvežė į Telšius. Buvome įkalinti Gerulių koncentracijos stovykloje, vėliau Telšių gete. Mūsų kančias gete sugebėtų aprašyti tik poetai, rašytojai...
Jaunesnius vežiojo į darbus kaime. Žemės angelo Juozo Lukšos ir jo sūnaus Vincento dėka likau gyva. Jie gyveno Varnių valsčiaus Panakačio kaime, pas juos aš dirbau. Jie sužinojo, kad 1941 m. gruodžio mėnesį getas bus likviduotas ir mus visus sušaudys. Kadangi gruodžio pabaigoje į darbus jau nevežė, tai pusnuogė pabėgau iš geto ir vargais negalais pasiekiau Lukšas. Mirtinas pavojus grėsė ne tik man, bet ir jiems. Geruliuose sušaudė mano mamą, o Rainiuose – seserį ir šešis jos vaikus. Vyriausiam buvo 12 metų dvynukams - po 8 mėnesius; taip pat sušaudė brolį ir jo žmoną, dvi tetas. Sesers vyras žuvo fronte, jis kovėsi 16-ojoje divizijoje. 1942 m. Lukša mane išvežė į Karklėnus, kur jis turėjo pažįstamą kleboną Dominyką Andzevičių. Pas jį negalėjau būti, nes klebonas nepasitikėjo zakristijonu. Ėjau pėsčia į Vaiguvą. Kai įėjau klebonijon, šeimininkė manęs paklausė, gal atnešiau ką paaukoti bažnyčiai. Atsakiau, kad ne, nes neturiu net kuo apsirengti. Ji atidarė skrynią ir leido pasiimti ko reikia. Vaiguvos bažnyčioje klebonavo Šapoka. Jam padaviau raštelį, kurį laikiau paslėpusi bate. Perskaitęs jis mane nuvedė į Vaiguvos dvarą, į senelių invalidų namus. Invalidų globėjos buvo vienuolės (Dievo Apvaizdos seserys). Ten kelis kartus buvo gaudynės, kilo pavojus, todėl teko slapstytis. Vėliau mane išsiuntė į Panevėžį. Ten klebono Antano Juškos pastangomis vėl atsidūriau senelių invalidų namuose Troškūnuose, paskui Anykščiuose, juose dirbau nuo 1944 m. kovo iki rugpjūčio mėnesio. Vadinausi Teresė Šliargytė.
Kai slapsčiausi pas Lukšą, jis man sakė: „Neverk, mergaite, nėra taip buvę, kad tie tautų vadovai, kurie žudo nekaltus žmones, moteris, vaikus ir senelius, karą laimėtų". Taip ir įvyko. Bet kraujuojančios žaizdos mūsų širdyse niekada neužgis.
Po karo man buvo nepaprastai sunku įsikabinti į gyvenimą, nes likau viena, neturėjau iš ko gyventi.
Bet Dievas man padėjo, nors ir susidūriau su visokiais sunkumais. 1956 m. ištekėjau už Leono Kentros, lietuvio. Turiu sūnų, dukrą, tris anūkus ir vieną proanūkį. Visi gyvena Kaune.

Kaunas, 2001 m.

Su adata širdyje. Getų ir Koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai.
With a Needle in the Heart. Memoirs of Former Prisoners of Ghettos and Concetration Camps. Vilnius, 2003