žydų gelbėtojai
Marijona Jurkšaitienė (Šlapikaitė), našlė su trimis dukromis ir septyniolikmečiu sūnumi Juozapu buvo paveldėjusi tėvų ūkį Virvagalių kaime, Šakių rajone. Ten ši šeima gyveno 1941-aisiais, kuomet prasidėjo karas. Marijona Jurkšaitienė buvo giliai tikinti katalikė. Per savo brolį vienuolį Juozą Šlapiką ji susipažino su Kauno Švč. Trejybės klebonu saleziečiu kun. Broniumi Paukščiu.
Juozapo Jurkšaičio pasakojimas
/.../ 1943 m. pradžioje kunigas Bronius Paukštys mano motinai Marijonai pasiūlė gelbėti žydus. Jis kaimuose ieškojo patikimų žmonių, kurie galėtų padėti paslėpti ir išmaitinti tuos žydus, kuriuos jis vienokiu ar kitokiu būdu ištraukė iš Kauno geto pragaro. Mes su motina aptarėme tai ir nutarėme jam padėti. Kunigo Broniaus Paukščio jaunesnysis brolis Juozas Paukštys Kaune tuo metu rūpinosi jauna žydaite Pnina ir jos 5–6 metų dukrele Sulamita. Nuo 1943 m. pavasario jos abi pradėjo gyventi mano mamos Marijonos vienkiemyje Virvagalių kaime. Specialiai jų mes neslėpėme, nes Pnina buvo šviesaus gymio, todėl visiems besidomintiems aiškinome, kad tai giminės iš Kauno. Be to, mūsų valsčiaus valdžia buvo patikima.
Pnina dažnai prašė mano motinos, kad į savo namus priimtų dar vieną Kauno geto gyventoją Abraomą Golubą, su kuriuo ji buvo susipažinusi. Mes paruošėme ilgą dvikinkį vežimą ir 1943 m. lapkričio pradžioje (2 ar 3 dienoms) mano motina išvažiavo į Kauną. Abraomą apvilko kaimiška sermėga, ant galvos užmaukšlino didžiulę kepurę ir vežimas su „valstiečiu-ūkininku“ pajudėjo atgal. Važiuojant per Aleksoto tiltą, kurį saugojo vokiečių kareiviai, Abraomas kaip tikras valstietis vadžias paėmė į savo rankas, o motina dėl atsargumo ėjo pėsčiomis.
Nors Abraomas Golubas labai gražiai kalbėjo lietuviškai (jis baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto juridinį fakultetą), bet turėjo labai tamsius plaukus, todėl visą laiką nuo svetimų akių mes jį slėpėme mažame kambarėlyje. Malkinėje aš įrengiau slėptuvę, kurią nutarėme naudoti tuo atveju, jei kaime pasirodytų vokiečių kareiviai. Naktimis su Abraomu išeidavome pasivaikščioti. Tada jis mokino mane vokiečių kalbos, o naktimis rašė prisiminimus apie geto gyvenimą. Šiuos sąsiuvinius jo prašymu, aš slėpiau klojime po grindimis (vėliau Izraelyje ir Amerikoje Abraomas Tory (Golubas) išleido keletą knygų apie žydų bendruomenę Marijampolėje ir apie baisiausias Kauno geto dienas). Guosdama Abraomą, mano mama vis kartodavo: „Albinėli, viskas bus gerai“ (Pniną sodyboje vadinome Elenos vardu, Sulamitą praminėme Saliamute, o Abraomą – Albinu).
Virvagalių kaime visi trys išgelbėtieji pragyveno iki 1944 m. rugpjūčio mėnesio. Kai vokiečiai pasitraukė, jie išvyko į Kauną, o tų pat metų rugsėjo mėnesį mane paėmė į karinę tarnybą.
Mano motina Marijona Jurkšaitienė mirė 1969 m., palaidota Lukšių miestelyje.
1989 m. gruodžio mėnesį Abraomas Golubas (jis yra advokatas, pasaulinės „Makabi“ Tarybos vicepirmininkas, Lietuvos žydų-studentų sąjungos pirmininkas) pakvietė apsilankyti Izraelyje. Ten susitikau su jo šeima – žmona Pnina ir dukra Sulamita. Jie maloniai aprodė ne tik Tel-Avivą, bet ir kitas Izraelio vietas.
1990 m. sausio mėn. 3 d. Jad vašem instituto sprendimu aš ir mano motina Marijona, buvome apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir diplomu. Juos man įteikė 1990 m. sausio mėn. 10 dieną. Ta proga Teisuolių alėjoje pasodinau medį.
Iš Juozapo Jurkšaičio laiško J. Ronderiui
Marijampolė, 1993 vasario 7
Juozapo Jurkšaičio pasakojimas
/.../ 1943 m. pradžioje kunigas Bronius Paukštys mano motinai Marijonai pasiūlė gelbėti žydus. Jis kaimuose ieškojo patikimų žmonių, kurie galėtų padėti paslėpti ir išmaitinti tuos žydus, kuriuos jis vienokiu ar kitokiu būdu ištraukė iš Kauno geto pragaro. Mes su motina aptarėme tai ir nutarėme jam padėti. Kunigo Broniaus Paukščio jaunesnysis brolis Juozas Paukštys Kaune tuo metu rūpinosi jauna žydaite Pnina ir jos 5–6 metų dukrele Sulamita. Nuo 1943 m. pavasario jos abi pradėjo gyventi mano mamos Marijonos vienkiemyje Virvagalių kaime. Specialiai jų mes neslėpėme, nes Pnina buvo šviesaus gymio, todėl visiems besidomintiems aiškinome, kad tai giminės iš Kauno. Be to, mūsų valsčiaus valdžia buvo patikima.
Pnina dažnai prašė mano motinos, kad į savo namus priimtų dar vieną Kauno geto gyventoją Abraomą Golubą, su kuriuo ji buvo susipažinusi. Mes paruošėme ilgą dvikinkį vežimą ir 1943 m. lapkričio pradžioje (2 ar 3 dienoms) mano motina išvažiavo į Kauną. Abraomą apvilko kaimiška sermėga, ant galvos užmaukšlino didžiulę kepurę ir vežimas su „valstiečiu-ūkininku“ pajudėjo atgal. Važiuojant per Aleksoto tiltą, kurį saugojo vokiečių kareiviai, Abraomas kaip tikras valstietis vadžias paėmė į savo rankas, o motina dėl atsargumo ėjo pėsčiomis.
Nors Abraomas Golubas labai gražiai kalbėjo lietuviškai (jis baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto juridinį fakultetą), bet turėjo labai tamsius plaukus, todėl visą laiką nuo svetimų akių mes jį slėpėme mažame kambarėlyje. Malkinėje aš įrengiau slėptuvę, kurią nutarėme naudoti tuo atveju, jei kaime pasirodytų vokiečių kareiviai. Naktimis su Abraomu išeidavome pasivaikščioti. Tada jis mokino mane vokiečių kalbos, o naktimis rašė prisiminimus apie geto gyvenimą. Šiuos sąsiuvinius jo prašymu, aš slėpiau klojime po grindimis (vėliau Izraelyje ir Amerikoje Abraomas Tory (Golubas) išleido keletą knygų apie žydų bendruomenę Marijampolėje ir apie baisiausias Kauno geto dienas). Guosdama Abraomą, mano mama vis kartodavo: „Albinėli, viskas bus gerai“ (Pniną sodyboje vadinome Elenos vardu, Sulamitą praminėme Saliamute, o Abraomą – Albinu).
Virvagalių kaime visi trys išgelbėtieji pragyveno iki 1944 m. rugpjūčio mėnesio. Kai vokiečiai pasitraukė, jie išvyko į Kauną, o tų pat metų rugsėjo mėnesį mane paėmė į karinę tarnybą.
Mano motina Marijona Jurkšaitienė mirė 1969 m., palaidota Lukšių miestelyje.
1989 m. gruodžio mėnesį Abraomas Golubas (jis yra advokatas, pasaulinės „Makabi“ Tarybos vicepirmininkas, Lietuvos žydų-studentų sąjungos pirmininkas) pakvietė apsilankyti Izraelyje. Ten susitikau su jo šeima – žmona Pnina ir dukra Sulamita. Jie maloniai aprodė ne tik Tel-Avivą, bet ir kitas Izraelio vietas.
1990 m. sausio mėn. 3 d. Jad vašem instituto sprendimu aš ir mano motina Marijona, buvome apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir diplomu. Juos man įteikė 1990 m. sausio mėn. 10 dieną. Ta proga Teisuolių alėjoje pasodinau medį.
Iš Juozapo Jurkšaičio laiško J. Ronderiui
Marijampolė, 1993 vasario 7