žydų gelbėtojai
Jonikytė Kotryna
KOTRYNA JONIKYTĖ
Iš Lazdijų krašto kilusi Hana Kalvariskytė prieš karą gyveno Kaune pas tetą, nes tuo metu mokėsi Kauno žydų gimnazijoje. 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui Hana su visa tetos šeima buvo įkalinta Kauno gete. Hanos tetai iš geto pavyko užmegzti ryšį su lietuviais, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, stengėsi gelbėti žydus. Taip, padedant lietuvių Buriavičių šeimai, o labiausiai Broliuku pramintam Broniui Gotautui, 1944-ųjų pavasarį Hanai pavyko ištrūkti iš geto. Gotautas mergaitę nuvedė į Vytauto gatvės 4-ąjį namą, kuriame gyveno lietuvė Kotryna Jonikytė. K. Jonikytės namai geto bėgliams buvo gyvybiškai svarbus pirminis prieglobstis, iš ten toliau jie būdavo pervedami arba pervežami į nuošalesnes, saugesnes slapstymo vietas.
Apie geto bėgliams visad atviras Kotrynos Jonikytės namų duris ir šios moters pasiaukojimą liudija ir Golda Perienė Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje ir „Be ginklo kariai“ (Vilnius, 1967): „Noriu papasakoti apie paprastą lietuvių tautos dukrą Kotryną Jonikytę. Jos butas buvo „tranzitinė“ vieta. Pas ją atvesdavo žmones trumpam laikui, kartais tik vienai nakčiai. Man teko pas ją gyventi apie dešimt dienų. Kotrynėlei – taip mes ją vadindavome – pranešdavo, kad tokiu ir tokiu laiku ateis pernakvoti žmogus. Ir Kotrynėlė ruošdavosi taip, lyg laukdama brangių svečių: ruošdavo vakarienę, lovą, pervilkdavo patalynę. Į mano pastabą, kad be reikalo stengiasi – juk žmogus ateis tik nakčiai, gal nė nenusirengs, o tik visą naktį prasėdės ir auštant, vos tik baigsis komendanto valanda, išeis, – ji atsakydavo: „Jei vienai nakčiai ateitų mano sesuo arba kas nors, esantis normalioje padėtyje, nedaryčiau to. Bet aš laukiu žmogaus, kurio vadinamieji „nugalėtojai“ ir jų garbintojai nelaiko žmogumi, todėl aš noriu parodyti, koks jis man brangus ir kaip aš jį gerbiu.“
Tad kai pateko pas Kotryną Jonikytę, Hana Kalvariskytė ten sutiko ir daugiau Broniaus Gotauto iš Kauno geto išvestų žydų: kelis suaugusiuosius ir kelis vaikus. Neilgai trukus Hana iš vadinamosios „tranzitinės“ vietos buvo išvežta į Kelmynus pas valstiečius Adomynus ir ten laimingai sulaukė karo pabaigos. Pasakodama savo gelbėjimo istoriją, Hana Kalvariskytė-Akum Kotryną Jonikytę – kuklią, bet drąsią moterį, padėjusią išvengti mirties ne vienam Kauno geto bėgliui, – vadina „šventąja“.
Iš Lazdijų krašto kilusi Hana Kalvariskytė prieš karą gyveno Kaune pas tetą, nes tuo metu mokėsi Kauno žydų gimnazijoje. 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui Hana su visa tetos šeima buvo įkalinta Kauno gete. Hanos tetai iš geto pavyko užmegzti ryšį su lietuviais, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, stengėsi gelbėti žydus. Taip, padedant lietuvių Buriavičių šeimai, o labiausiai Broliuku pramintam Broniui Gotautui, 1944-ųjų pavasarį Hanai pavyko ištrūkti iš geto. Gotautas mergaitę nuvedė į Vytauto gatvės 4-ąjį namą, kuriame gyveno lietuvė Kotryna Jonikytė. K. Jonikytės namai geto bėgliams buvo gyvybiškai svarbus pirminis prieglobstis, iš ten toliau jie būdavo pervedami arba pervežami į nuošalesnes, saugesnes slapstymo vietas.
Apie geto bėgliams visad atviras Kotrynos Jonikytės namų duris ir šios moters pasiaukojimą liudija ir Golda Perienė Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje ir „Be ginklo kariai“ (Vilnius, 1967): „Noriu papasakoti apie paprastą lietuvių tautos dukrą Kotryną Jonikytę. Jos butas buvo „tranzitinė“ vieta. Pas ją atvesdavo žmones trumpam laikui, kartais tik vienai nakčiai. Man teko pas ją gyventi apie dešimt dienų. Kotrynėlei – taip mes ją vadindavome – pranešdavo, kad tokiu ir tokiu laiku ateis pernakvoti žmogus. Ir Kotrynėlė ruošdavosi taip, lyg laukdama brangių svečių: ruošdavo vakarienę, lovą, pervilkdavo patalynę. Į mano pastabą, kad be reikalo stengiasi – juk žmogus ateis tik nakčiai, gal nė nenusirengs, o tik visą naktį prasėdės ir auštant, vos tik baigsis komendanto valanda, išeis, – ji atsakydavo: „Jei vienai nakčiai ateitų mano sesuo arba kas nors, esantis normalioje padėtyje, nedaryčiau to. Bet aš laukiu žmogaus, kurio vadinamieji „nugalėtojai“ ir jų garbintojai nelaiko žmogumi, todėl aš noriu parodyti, koks jis man brangus ir kaip aš jį gerbiu.“
Tad kai pateko pas Kotryną Jonikytę, Hana Kalvariskytė ten sutiko ir daugiau Broniaus Gotauto iš Kauno geto išvestų žydų: kelis suaugusiuosius ir kelis vaikus. Neilgai trukus Hana iš vadinamosios „tranzitinės“ vietos buvo išvežta į Kelmynus pas valstiečius Adomynus ir ten laimingai sulaukė karo pabaigos. Pasakodama savo gelbėjimo istoriją, Hana Kalvariskytė-Akum Kotryną Jonikytę – kuklią, bet drąsią moterį, padėjusią išvengti mirties ne vienam Kauno geto bėgliui, – vadina „šventąja“.