žydų gelbėtojai
Janonytė-Šukienė Genovaitė
Emilija KIRVELIENĖ, Jonas KIRVELIS
Ona JANONIENĖ ir jos vaikai Jonas, Vera, Genovaitė
Ona KAIRIENĖ
Steponas KAIRYS
Anusia Keilsonaitė (gim. 1930 m.) su savo tėvais gyveno Vilniuje, kai 1941 birželio 24-ąją miestą okupavo vokiečiai. Anos motina Zinaida Keilsonienė kartu su vaikais – Anusia ir Mateušu buvo apgyvendinti Vilniaus gete. 1942-ais metais Anusia pabėgo iš geto ir atėjo į Emilijos ir Jono Kirvelių butą Vilniuje. Ją priėmė ir apnakvindino Emilija Kirvelienė. Anksti ryte Emilija Kirvelienė išvežė Anusią į Kauną pas savo draugus – Steponą ir Oną Kairius. Onutė ir Steponas Kairiai savo vaikų neturėjo, jie mylėjo ir globojo Anusią lyg jos tikrieji tėvai. Anusia negalėjo lankyti mokyklos, Kairiai ją mokė patys. Steponas Kairys aktyviai dalyvavo politikoje, todėl supratęs, kad nebesaugu Anusią laikyti savo namuose, 1942-jų metų pabaigoje rekomendavo ją kaip tarnaitę vienai šeimai, kurios nariai nežinojo, kad Anusia yra žydė. Toje šeimoje Anusia išbuvo iki 1943-jų kovo, kol vieną dieną ją aplankiusi Emilijos Kirvelienės dukterėčia – Vera Janonytė pamatė, kad Anusia dirba sunkiai, ne pagal savo amžių, ja nesirūpinama. Vera paėmė Anusią ir nuvežė pas savo motiną Oną Janonienę į Narvaišių kaimą, netoli Užpalių (Utenos raj.). Ona Janonienė ir jos vaikai – Jonas, Vera ir Genovaitė – žinojo, kad Ana yra žydė ir slapstė ją iki išvadavimo nuo vokiečių, 1944-jų liepos.
Kurį laiką po išvadavimo Anusia gyveno Kaune pas Emilijos Kirvelienės ir Onos Janonienės seserį Veroniką Žvironaitę. Anusios Keilsonaitės tėvas, motina, brolis ir kiti šeimos nariai žuvo. 1948 metais Anusia surado savo tolimus giminaičius Maskvoje ir išvyko iš Lietuvos. Iki šių dienų Anusia Keilson gyvena Maskvoje ir palaiko ryšius su ją išgelbėjusiais žmonėmis.
Ona JANONIENĖ ir jos vaikai Jonas, Vera, Genovaitė
Ona KAIRIENĖ
Steponas KAIRYS
Anusia Keilsonaitė (gim. 1930 m.) su savo tėvais gyveno Vilniuje, kai 1941 birželio 24-ąją miestą okupavo vokiečiai. Anos motina Zinaida Keilsonienė kartu su vaikais – Anusia ir Mateušu buvo apgyvendinti Vilniaus gete. 1942-ais metais Anusia pabėgo iš geto ir atėjo į Emilijos ir Jono Kirvelių butą Vilniuje. Ją priėmė ir apnakvindino Emilija Kirvelienė. Anksti ryte Emilija Kirvelienė išvežė Anusią į Kauną pas savo draugus – Steponą ir Oną Kairius. Onutė ir Steponas Kairiai savo vaikų neturėjo, jie mylėjo ir globojo Anusią lyg jos tikrieji tėvai. Anusia negalėjo lankyti mokyklos, Kairiai ją mokė patys. Steponas Kairys aktyviai dalyvavo politikoje, todėl supratęs, kad nebesaugu Anusią laikyti savo namuose, 1942-jų metų pabaigoje rekomendavo ją kaip tarnaitę vienai šeimai, kurios nariai nežinojo, kad Anusia yra žydė. Toje šeimoje Anusia išbuvo iki 1943-jų kovo, kol vieną dieną ją aplankiusi Emilijos Kirvelienės dukterėčia – Vera Janonytė pamatė, kad Anusia dirba sunkiai, ne pagal savo amžių, ja nesirūpinama. Vera paėmė Anusią ir nuvežė pas savo motiną Oną Janonienę į Narvaišių kaimą, netoli Užpalių (Utenos raj.). Ona Janonienė ir jos vaikai – Jonas, Vera ir Genovaitė – žinojo, kad Ana yra žydė ir slapstė ją iki išvadavimo nuo vokiečių, 1944-jų liepos.
Kurį laiką po išvadavimo Anusia gyveno Kaune pas Emilijos Kirvelienės ir Onos Janonienės seserį Veroniką Žvironaitę. Anusios Keilsonaitės tėvas, motina, brolis ir kiti šeimos nariai žuvo. 1948 metais Anusia surado savo tolimus giminaičius Maskvoje ir išvyko iš Lietuvos. Iki šių dienų Anusia Keilson gyvena Maskvoje ir palaiko ryšius su ją išgelbėjusiais žmonėmis.