žydų gelbėtojai
Jakimavičienė Stefanija
SABINA AGENTAVIČIENĖ (JAKIMAVIČIŪTĖ)
STASYS AGENTAVIČIUS
STEFANIJA JAKIMAVIČIENĖ
ALFONSAS JAKIMAVIČIUS
1943-iųjų rudenį, padedant kunigui Juozui Stakauskui, iš Vilniaus geto pabėgo chemikas, būsimas Vilniaus universiteto docentas Jokūbas Žirinauskas ir studentas Jehošua Trigoras (Ovsejus Tregubovas). Jehošua Trigoras liudija, kad, būdamas Vilniaus gete, gavo kunigo J. Stakausko raštelį, kuriame buvo parašyta: „Patariama kuo greičiau pakeisti gyvenamąją vietą. Jei susidarytų sunkumų, prašome kreiptis į kunigą Gediminą Pileckį“, ir nurodytas adresas. Tarpininkaujant kunigams, Vilniaus geto bėgliams slėptuvė buvo rasta Aukštadvario apylinkėse. Jokūbą Žirinauską priglaudė ir išgelbėjo Srėdninkų kaimo ūkininkų Henriko ir Marijos Mališauskų šeima, o Jehošua Trigoras rado prieglobstį pas Mališauskų gimines Naujalaukio viensėdyje gausioje ūkininkų Stefanijos ir Alfonso Jakimavičių šeimoje.
Iš Jakimavičių dukters Sabinos Jakimavičiūtės (vėliau Agentavičienė) prisiminimų:
Iš tėvų pokalbių sužinojau, kad teta Marija Mališauskienė, mamos brolio Henriko Mališausko žmona, atvedė į mūsų namus jaunuolį, kuris paskui pas mus slapstėsi. Tėvai įspėjo vyresnius vaikus, kad nieko nepasakotume apie mūsų sodyboje besislapstantį žmogų. Jei sužinos vokiečiai, gali mus visus sušaudyti. Aš supratau, kad tai žydas, o galutinai tuo įsitikinau, kai mama prašydavo padėti gaminti ir nunešti jam valgyti – tas maistas dažnai būdavo kitoks, negu valgėme mes. Tas jaunuolis pas mus slapstėsi žiemą ir vasarą, kol pasitraukė vokiečiai. Žiemą tvarte, prie gyvulių, jam buvo įrengta slėptuvė. Kartais mes, vyresni vaikai, padėdavome pripildyti kubilus vandens antrame trobos gale. Žinodavome, kad bus šildomas vanduo, prikaitintos krosnys ir bus atvestas išsimaudyti ir sušilti jaunuolis (jį vadinome „studentu“). Vasarą matydavau, kaip pas mus tarnavęs Stasys Agentavičius eidavo su maistu į mišką, kur „studentui“ buvo įrengtas bunkeris. Kurį laiką mūsų sodyboje slapstėsi ir kiek vyresnė už mane žydaitė. Žiemomis jos nebūdavo. Nei jos vardo, nei iš kur ji, tiksliai nežinau. Man atrodo, tai buvo tėvų pažįstamų Aukštadvario žydų duktė. Jos tėvą sušaudė pirmomis karo dienomis. Mes, Jakimavičių vaikai, ypač vyresnieji, padėdavome tėvams. Padėdavau ir dirbti ruošos darbus, ir gaminti maistą, dažnai lydėdavau Stasį, kai jis nešdavo į bunkerį „studentui“ maisto. Mums būdavo liepta stebėti, ar sodybos link nesiartina nepažįstami žmonės, jei ką pamatydavome, privalėdavome pasakyti tėvams arba Stasiui Agentavičiui, o jie jau žinojo, ką daryti. Manau, kad geri santykiai bei tvirtas tėvų nusiteikimas gelbėti nekaltus persekiojamus žmones ir lėmė, kad nacių okupacijos metais jie rizikavo savo ir artimųjų gerove ir gyvybe, gelbėdami žydus.
STASYS AGENTAVIČIUS
STEFANIJA JAKIMAVIČIENĖ
ALFONSAS JAKIMAVIČIUS
1943-iųjų rudenį, padedant kunigui Juozui Stakauskui, iš Vilniaus geto pabėgo chemikas, būsimas Vilniaus universiteto docentas Jokūbas Žirinauskas ir studentas Jehošua Trigoras (Ovsejus Tregubovas). Jehošua Trigoras liudija, kad, būdamas Vilniaus gete, gavo kunigo J. Stakausko raštelį, kuriame buvo parašyta: „Patariama kuo greičiau pakeisti gyvenamąją vietą. Jei susidarytų sunkumų, prašome kreiptis į kunigą Gediminą Pileckį“, ir nurodytas adresas. Tarpininkaujant kunigams, Vilniaus geto bėgliams slėptuvė buvo rasta Aukštadvario apylinkėse. Jokūbą Žirinauską priglaudė ir išgelbėjo Srėdninkų kaimo ūkininkų Henriko ir Marijos Mališauskų šeima, o Jehošua Trigoras rado prieglobstį pas Mališauskų gimines Naujalaukio viensėdyje gausioje ūkininkų Stefanijos ir Alfonso Jakimavičių šeimoje.
Iš Jakimavičių dukters Sabinos Jakimavičiūtės (vėliau Agentavičienė) prisiminimų:
Iš tėvų pokalbių sužinojau, kad teta Marija Mališauskienė, mamos brolio Henriko Mališausko žmona, atvedė į mūsų namus jaunuolį, kuris paskui pas mus slapstėsi. Tėvai įspėjo vyresnius vaikus, kad nieko nepasakotume apie mūsų sodyboje besislapstantį žmogų. Jei sužinos vokiečiai, gali mus visus sušaudyti. Aš supratau, kad tai žydas, o galutinai tuo įsitikinau, kai mama prašydavo padėti gaminti ir nunešti jam valgyti – tas maistas dažnai būdavo kitoks, negu valgėme mes. Tas jaunuolis pas mus slapstėsi žiemą ir vasarą, kol pasitraukė vokiečiai. Žiemą tvarte, prie gyvulių, jam buvo įrengta slėptuvė. Kartais mes, vyresni vaikai, padėdavome pripildyti kubilus vandens antrame trobos gale. Žinodavome, kad bus šildomas vanduo, prikaitintos krosnys ir bus atvestas išsimaudyti ir sušilti jaunuolis (jį vadinome „studentu“). Vasarą matydavau, kaip pas mus tarnavęs Stasys Agentavičius eidavo su maistu į mišką, kur „studentui“ buvo įrengtas bunkeris. Kurį laiką mūsų sodyboje slapstėsi ir kiek vyresnė už mane žydaitė. Žiemomis jos nebūdavo. Nei jos vardo, nei iš kur ji, tiksliai nežinau. Man atrodo, tai buvo tėvų pažįstamų Aukštadvario žydų duktė. Jos tėvą sušaudė pirmomis karo dienomis. Mes, Jakimavičių vaikai, ypač vyresnieji, padėdavome tėvams. Padėdavau ir dirbti ruošos darbus, ir gaminti maistą, dažnai lydėdavau Stasį, kai jis nešdavo į bunkerį „studentui“ maisto. Mums būdavo liepta stebėti, ar sodybos link nesiartina nepažįstami žmonės, jei ką pamatydavome, privalėdavome pasakyti tėvams arba Stasiui Agentavičiui, o jie jau žinojo, ką daryti. Manau, kad geri santykiai bei tvirtas tėvų nusiteikimas gelbėti nekaltus persekiojamus žmones ir lėmė, kad nacių okupacijos metais jie rizikavo savo ir artimųjų gerove ir gyvybe, gelbėdami žydus.