žydų gelbėtojai
Jakas Leopoldas
LEOPOLDAS JAKAS
ONA JAKIENĖ
Ona Jakienė, kartu su savo sūnumi Leopoldu, baigusiu inžinerijos mokslus užsienyje, ir marčia Aldona, nacių okupacijos metais gyveno Kaune, turėjo butą Senamiestyje, Prezidento gatvėje. Prieš atsikraustydama į šį butą, Ona Jakienė gyveno Laisvės alėjoje ir dažnai matydavo žydų Fišų porą. Jie turėjo elektros prekių parduotuvę netoli Įgulos bažnyčios. Frida Fišienė dėstė anglų kalbą Jono Jablonskio gimnazijoje. Naciams okupavus Kauną, Fridos vyras vyras Gdalija Fišas buvo nužudytas 1941-ųjų liepą, o Frida Fišienė su mažamete dukrele Chasia (visi ją vadino Asia) pakliuvo į Kauno getą. Daugybę kartų, kai žydus varydavo į priverstinius darbus Aleksote, Fišienė, nusiplėšusi geltoną žvaigždę, užsukdavo pas savo pažįstamus Jakus pavalgyti. 1943 m. Kauno gete iškilo pavojus žydų vaikams ir daugelis tėvų suskubo ieškoti pažįstamų lietuvių, kurie sutiktų priimti slapstymui žydų vaikus.
Iš Chasios Fišaitės (Chasios Fisher-Katz) prisiminimų: „Per nacių okupaciją mane, žydų mergaitę, išgelbėjo lietuvių Jakų šeima – Ona Jakienė, jos sūnus Leopoldas ir Leopoldo žmona Aldona. 1944 metų kovo mėnesį gete buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tėvai išėjo į darbą ir grįžę nerado savo vaikų. Tik nedaugeliui vaikų pasisekė pasislėpti ir tokiu būdu išvengti mirties. Vaikams būti gete buvo nepaprastai pavojinga. Kai mano motina grįždavo iš darbo, aš jos klausdavau: Ar jau radai kam mane atiduoti? Tada ji man atsakydavo: Asinka, tu jau manęs visai nebemyli? Ir aš jai atsakydavau: Aš tave labai myliu, bet taip pat noriu gyventi. Mano motina kreipėsi į Jakų šeimą, kad jie padėtų išgelbėti jos septynerių metų dukrą. Ir šie geri žmonės, rizikuodami savo gyvybe, sutiko mane paimti.
Mane įdėjo į maišą, vokiečių sargybiniai buvo papirkti. Maišas buvo perduotas per spygliuotos vielos tvorą Onai Jakienei. Nuo pirmos dienos vadinau ją „bobute“. Jau tada ji buvo ligota moteris, sirgo astma, ją kankino dusulys. Iš paskutiniųjų jėgų ji mane atnešė iki kapinių. Ten išėmė iš maišo, uždėjo ant galvos baltą skarutę, kad uždengtų mano tamsius plaukus. Šiek tiek pailsėjom ir pradėjom eiti per Vilijampolės tiltą. Jau pradėjo temti. Aš ėjau prieky, o bobutė ėjo iš paskos. Kažkas atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo šaukti: Žydukė pabėgo iš geto! Bobutė nepasimetė ir atsakė: Čia mano mergaitė.
Netrukus Jakų šeima gavo mergaitei oficialus dokumentus savo mirusios dukterėčios vardu. Keturiolika mėnesių, kol Asia buvo Jakų šeimoje ją gaubė meilė ir šiluma. 1945 metais Jakai atidavė išgelbėtą dukrą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžusiai motinai. Po karo Chasios motina ištekėjo už Isako Fišerio. Jis įsidukrino mergaitė ir ji tapo Chasia Fišeryte (Chasia Fisher). Šeima emigravo į Izraelį 1973 m.
1991 metais Ona Jakienė, Leopoldas ir Aldona Jakai Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o 2000-aisiais Aldona Jakienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje.
ONA JAKIENĖ
Ona Jakienė, kartu su savo sūnumi Leopoldu, baigusiu inžinerijos mokslus užsienyje, ir marčia Aldona, nacių okupacijos metais gyveno Kaune, turėjo butą Senamiestyje, Prezidento gatvėje. Prieš atsikraustydama į šį butą, Ona Jakienė gyveno Laisvės alėjoje ir dažnai matydavo žydų Fišų porą. Jie turėjo elektros prekių parduotuvę netoli Įgulos bažnyčios. Frida Fišienė dėstė anglų kalbą Jono Jablonskio gimnazijoje. Naciams okupavus Kauną, Fridos vyras vyras Gdalija Fišas buvo nužudytas 1941-ųjų liepą, o Frida Fišienė su mažamete dukrele Chasia (visi ją vadino Asia) pakliuvo į Kauno getą. Daugybę kartų, kai žydus varydavo į priverstinius darbus Aleksote, Fišienė, nusiplėšusi geltoną žvaigždę, užsukdavo pas savo pažįstamus Jakus pavalgyti. 1943 m. Kauno gete iškilo pavojus žydų vaikams ir daugelis tėvų suskubo ieškoti pažįstamų lietuvių, kurie sutiktų priimti slapstymui žydų vaikus.
Iš Chasios Fišaitės (Chasios Fisher-Katz) prisiminimų: „Per nacių okupaciją mane, žydų mergaitę, išgelbėjo lietuvių Jakų šeima – Ona Jakienė, jos sūnus Leopoldas ir Leopoldo žmona Aldona. 1944 metų kovo mėnesį gete buvo įvykdyta „vaikų akcija“. Tėvai išėjo į darbą ir grįžę nerado savo vaikų. Tik nedaugeliui vaikų pasisekė pasislėpti ir tokiu būdu išvengti mirties. Vaikams būti gete buvo nepaprastai pavojinga. Kai mano motina grįždavo iš darbo, aš jos klausdavau: Ar jau radai kam mane atiduoti? Tada ji man atsakydavo: Asinka, tu jau manęs visai nebemyli? Ir aš jai atsakydavau: Aš tave labai myliu, bet taip pat noriu gyventi. Mano motina kreipėsi į Jakų šeimą, kad jie padėtų išgelbėti jos septynerių metų dukrą. Ir šie geri žmonės, rizikuodami savo gyvybe, sutiko mane paimti.
Mane įdėjo į maišą, vokiečių sargybiniai buvo papirkti. Maišas buvo perduotas per spygliuotos vielos tvorą Onai Jakienei. Nuo pirmos dienos vadinau ją „bobute“. Jau tada ji buvo ligota moteris, sirgo astma, ją kankino dusulys. Iš paskutiniųjų jėgų ji mane atnešė iki kapinių. Ten išėmė iš maišo, uždėjo ant galvos baltą skarutę, kad uždengtų mano tamsius plaukus. Šiek tiek pailsėjom ir pradėjom eiti per Vilijampolės tiltą. Jau pradėjo temti. Aš ėjau prieky, o bobutė ėjo iš paskos. Kažkas atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo šaukti: Žydukė pabėgo iš geto! Bobutė nepasimetė ir atsakė: Čia mano mergaitė.
Netrukus Jakų šeima gavo mergaitei oficialus dokumentus savo mirusios dukterėčios vardu. Keturiolika mėnesių, kol Asia buvo Jakų šeimoje ją gaubė meilė ir šiluma. 1945 metais Jakai atidavė išgelbėtą dukrą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos sugrįžusiai motinai. Po karo Chasios motina ištekėjo už Isako Fišerio. Jis įsidukrino mergaitė ir ji tapo Chasia Fišeryte (Chasia Fisher). Šeima emigravo į Izraelį 1973 m.
1991 metais Ona Jakienė, Leopoldas ir Aldona Jakai Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o 2000-aisiais Aldona Jakienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje.