žydų gelbėtojai
Jacinavičaitė Viktorija
Nekaltos mergaitės maldos
Ada Chana Feldšteinaitė-Levner ir Hercas (Edikas) Levneris
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano vardas Ada Chana, mergautinė pavardė – Feldšteinaitė.
Gimiau 1938 m. kovo 13 d. Kaune. Mano tėvas, Kauno hebrajų gimnazijos direktoriaus Cemacho Feldšteino vyriausias sūnus Levas, tuomet buvo jaunas chirurgas. Mama Sara (mergautine pavarde Aronovskytė), jauniausia turtingos klestinčios verslininkės Ester Aronovskienės duktė, buvo namų šeimininkė. Gyvenome pagrindinėje Kauno gatvėje Laisvės alėjoje močiutės trijų aukštų name, buvome laiminga šeima.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Kauną, visa mūsų šeima pateko į getą. Buvau dar kūdikis, tad prisimenu vos kelis atskirus geto vaizdus: namus, gatves, upę. Žinau, kad gyvenome labai skurdžiai ir vos nemiriau nuo plaučių uždegimo. Geto klinikoje tėvas dirbo chirurgu.
Tėvus dėl artėjančios Vaikų akcijos tikriausiai perspėjo dėdė, mamos brolis Liolia Aronovskis. Per tą akciją buvau užmigdyta ir paslėpta slėptuvėje. Po Vaikų akcijos tėvai nutarė mane išnešti iš geto. Jie susisiekė su mano buvusia aukle Viktorija Jacinavičaite, kuri kartu su seserimi Eelena sutiko mane išgelbėti.
Tėvas nupirko man padirbtą gimimo liudijimą Rimutės Kazimieros Komisaraitytės vardu, papirko vokiečius ir perdavė mane auklei. Prisimenu, kad pirmosiomis dienomis nesiliaudama verkiau, bet ilgainiui pripratau būti be tėvų.
Mano auklės buvo priverstos mane slėpti, kelis kartus keitėm gyvenamąją vietą Kaune, vėliau – aplinkiniuose kaimuose. Trumpam mane buvo priėmusi ponia Jagminienė Kaune, o vėliau mažame kaimelyje – kita Viktorijos draugė, kurios vardą, deja, pamiršau. Paskui grįžome į Kauną, į tą namą, kur Viktorija dirbo, bet mane paslėpė kitame bute pas ponią Starkienę , kuri augino du vaikus. Paskutinė vieta, kur buvau slepiama,– Pažaislis, ten gyvenome mažoje trobelėje.
Frontui priartėjus, kai Raudonoji armija stovėjo ant vieno Nemuno kranto, o vokiečiai – ant kito, slėpėmės vienuolyne.
Frontas buvo visai arti, visi labai bijojo, bet aš ten buvau patenkinta. Vienuolės mane lepino. Jos ragino mane melstis Dievui, kad jis saugotų vienuolyną nuo bombardavimų. Jos tikėjo, kad mažos nekaltos mergaitės maldos Dievo bus išklausytos. Ir tikrai, Pažaislio vienuolynas nebuvo subombarduotas, gal ir mano maldos prie to prisidėjo. Vienuolės norėjo mane pakrikštyti, bet mano auklės nesutiko; karas ėjo į pabaigą, jos vylėsi, kad mano tėvai grįš.
Kai prieš pasitraukdami vokiečiai ėmė likviduoti getą, tėvai vis dar jame slėpėsi ir žuvo ten su daugeliu kitų žmonių. 1944-ųjų rugpjūtį, sovietų kariams atėjus į Kauną, buvau jau šešerių metų. Tad su padirbtu gimimo liudijimu pradėjau lankyti pirmą klasę ir toliau gyvenau su savo brangiomis auklėmis.
Kelerius metus laukiau grįžtančių – kaip sugrįžo daugelio kitų vaikų tėvai – savųjų, tačiau jie nebepasirodė. Buvo Stalino laikai. Gyvenau su padirbtais dokumentais, nors turėjau ir tikrąjį gimimo liudijimą. Visos mano draugės žinojo, kad esu žydaitė, jos mane vadino Ada. Baigiau vidurinę su pagyrimu. Tuo pakeistu vardu įstojau ir į Kauno medicinos institutą, baigiau jį 1961-aisiais. Iki pat savo vestuvių gyvenau su Elena ir Viktorija. Tik 1972-aisiais, atvykusi į Izraelį, susitvarkiau dokumentus ir atgavau savo tikruosius vardą ir pavardę.
Kaune sutikau savo būsimą vyrą Hercą (Ediką) Levnerį, kuris irgi buvo išgelbėtas iš Kauno geto. Paaiškėjo, kad gete gyvenome toje pačioje gatvėje.
Edikas gimė 1938 m. vasario 18 d. Meiro Levnerio ir Fridos Melnikaitės-Levnerienės šeimoje, jo mama ištekėjusi persikėlė į Kauną iš Anykščių. Kaip mums papasakojo jau po karo, per Vaikų akciją Edikas buvo paslėptas toje pačioje slėptuvėje kaip ir aš. Po akcijos jis buvo perduotas lenkų Grigorevičių šeimai, kuri gyveno Savanorių prospekte. Jį įkišo į maišą, o šis buvo giliai paslėptas tarp kitų maišų su grūdais, kuriuos vežė į malūną. Ediko tėvas, kuris papirkęs vokiečių sargybinius pats buvo įlipęs į vežimą, malūne perkėlė maišą su Ediku į pono Grigorevičiaus vežimą. Edikas tapo Edvardu Grigorevičiumi. Jam pasisekė, jo tėvai išgyveno koncentracijos stovyklose, į kurias buvo išsiųsti prieš likviduojant getą. Po išvadavimo tėvai atėjo jo pasiimti. Levnerių šeima palaikė artimus ryšius su Grigorevičiais, tačiau1947 m. jie, kaip ir daug kitų Lietuvos gyventojų tais laikais, buvo ištremti į Sibirą.
1961 m. mudu su Ediku susituokėme. Sūnus Levas gimė 1962-aisiais. Elena ir Viktorija jį augino iki mūsų emigracijos į Izraelį 1972-ųjų sausį. Jaunesnysis sūnus Danielius gimė 1978 m. jau Izraelyje. Gyvenome Natanijoje dvidešimt vienerius metus ir buvome ten laimingi. Vyro tėvai atvyko į Izraelį kartu su mumis, jie taip pat gyveno Natanijoje. Su savo auklėmis palaikiau artimus ryšius, siųsdavau joms dovanų, kol jos iškeliavo anapilin – tai įvyko jau seniai. Kelis metus dirbau Hillel Jaffe ligoninėje Hederoje, paskui iki 1992-ųjų spalio – Natanijos ligonių kasos poliklinikoje. Edikas dirbo odontologu kitoje poliklinikoje. 1992 m. su abiem mūsų sūnumis persikėlėm į Kanadą, įsikūrėm Toronte.
2012, Torontas, Kanada
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Ada Chana Feldšteinaitė-Levner ir Hercas (Edikas) Levneris
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano vardas Ada Chana, mergautinė pavardė – Feldšteinaitė.
Gimiau 1938 m. kovo 13 d. Kaune. Mano tėvas, Kauno hebrajų gimnazijos direktoriaus Cemacho Feldšteino vyriausias sūnus Levas, tuomet buvo jaunas chirurgas. Mama Sara (mergautine pavarde Aronovskytė), jauniausia turtingos klestinčios verslininkės Ester Aronovskienės duktė, buvo namų šeimininkė. Gyvenome pagrindinėje Kauno gatvėje Laisvės alėjoje močiutės trijų aukštų name, buvome laiminga šeima.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Kauną, visa mūsų šeima pateko į getą. Buvau dar kūdikis, tad prisimenu vos kelis atskirus geto vaizdus: namus, gatves, upę. Žinau, kad gyvenome labai skurdžiai ir vos nemiriau nuo plaučių uždegimo. Geto klinikoje tėvas dirbo chirurgu.
Tėvus dėl artėjančios Vaikų akcijos tikriausiai perspėjo dėdė, mamos brolis Liolia Aronovskis. Per tą akciją buvau užmigdyta ir paslėpta slėptuvėje. Po Vaikų akcijos tėvai nutarė mane išnešti iš geto. Jie susisiekė su mano buvusia aukle Viktorija Jacinavičaite, kuri kartu su seserimi Eelena sutiko mane išgelbėti.
Tėvas nupirko man padirbtą gimimo liudijimą Rimutės Kazimieros Komisaraitytės vardu, papirko vokiečius ir perdavė mane auklei. Prisimenu, kad pirmosiomis dienomis nesiliaudama verkiau, bet ilgainiui pripratau būti be tėvų.
Mano auklės buvo priverstos mane slėpti, kelis kartus keitėm gyvenamąją vietą Kaune, vėliau – aplinkiniuose kaimuose. Trumpam mane buvo priėmusi ponia Jagminienė Kaune, o vėliau mažame kaimelyje – kita Viktorijos draugė, kurios vardą, deja, pamiršau. Paskui grįžome į Kauną, į tą namą, kur Viktorija dirbo, bet mane paslėpė kitame bute pas ponią Starkienę , kuri augino du vaikus. Paskutinė vieta, kur buvau slepiama,– Pažaislis, ten gyvenome mažoje trobelėje.
Frontui priartėjus, kai Raudonoji armija stovėjo ant vieno Nemuno kranto, o vokiečiai – ant kito, slėpėmės vienuolyne.
Frontas buvo visai arti, visi labai bijojo, bet aš ten buvau patenkinta. Vienuolės mane lepino. Jos ragino mane melstis Dievui, kad jis saugotų vienuolyną nuo bombardavimų. Jos tikėjo, kad mažos nekaltos mergaitės maldos Dievo bus išklausytos. Ir tikrai, Pažaislio vienuolynas nebuvo subombarduotas, gal ir mano maldos prie to prisidėjo. Vienuolės norėjo mane pakrikštyti, bet mano auklės nesutiko; karas ėjo į pabaigą, jos vylėsi, kad mano tėvai grįš.
Kai prieš pasitraukdami vokiečiai ėmė likviduoti getą, tėvai vis dar jame slėpėsi ir žuvo ten su daugeliu kitų žmonių. 1944-ųjų rugpjūtį, sovietų kariams atėjus į Kauną, buvau jau šešerių metų. Tad su padirbtu gimimo liudijimu pradėjau lankyti pirmą klasę ir toliau gyvenau su savo brangiomis auklėmis.
Kelerius metus laukiau grįžtančių – kaip sugrįžo daugelio kitų vaikų tėvai – savųjų, tačiau jie nebepasirodė. Buvo Stalino laikai. Gyvenau su padirbtais dokumentais, nors turėjau ir tikrąjį gimimo liudijimą. Visos mano draugės žinojo, kad esu žydaitė, jos mane vadino Ada. Baigiau vidurinę su pagyrimu. Tuo pakeistu vardu įstojau ir į Kauno medicinos institutą, baigiau jį 1961-aisiais. Iki pat savo vestuvių gyvenau su Elena ir Viktorija. Tik 1972-aisiais, atvykusi į Izraelį, susitvarkiau dokumentus ir atgavau savo tikruosius vardą ir pavardę.
Kaune sutikau savo būsimą vyrą Hercą (Ediką) Levnerį, kuris irgi buvo išgelbėtas iš Kauno geto. Paaiškėjo, kad gete gyvenome toje pačioje gatvėje.
Edikas gimė 1938 m. vasario 18 d. Meiro Levnerio ir Fridos Melnikaitės-Levnerienės šeimoje, jo mama ištekėjusi persikėlė į Kauną iš Anykščių. Kaip mums papasakojo jau po karo, per Vaikų akciją Edikas buvo paslėptas toje pačioje slėptuvėje kaip ir aš. Po akcijos jis buvo perduotas lenkų Grigorevičių šeimai, kuri gyveno Savanorių prospekte. Jį įkišo į maišą, o šis buvo giliai paslėptas tarp kitų maišų su grūdais, kuriuos vežė į malūną. Ediko tėvas, kuris papirkęs vokiečių sargybinius pats buvo įlipęs į vežimą, malūne perkėlė maišą su Ediku į pono Grigorevičiaus vežimą. Edikas tapo Edvardu Grigorevičiumi. Jam pasisekė, jo tėvai išgyveno koncentracijos stovyklose, į kurias buvo išsiųsti prieš likviduojant getą. Po išvadavimo tėvai atėjo jo pasiimti. Levnerių šeima palaikė artimus ryšius su Grigorevičiais, tačiau1947 m. jie, kaip ir daug kitų Lietuvos gyventojų tais laikais, buvo ištremti į Sibirą.
1961 m. mudu su Ediku susituokėme. Sūnus Levas gimė 1962-aisiais. Elena ir Viktorija jį augino iki mūsų emigracijos į Izraelį 1972-ųjų sausį. Jaunesnysis sūnus Danielius gimė 1978 m. jau Izraelyje. Gyvenome Natanijoje dvidešimt vienerius metus ir buvome ten laimingi. Vyro tėvai atvyko į Izraelį kartu su mumis, jie taip pat gyveno Natanijoje. Su savo auklėmis palaikiau artimus ryšius, siųsdavau joms dovanų, kol jos iškeliavo anapilin – tai įvyko jau seniai. Kelis metus dirbau Hillel Jaffe ligoninėje Hederoje, paskui iki 1992-ųjų spalio – Natanijos ligonių kasos poliklinikoje. Edikas dirbo odontologu kitoje poliklinikoje. 1992 m. su abiem mūsų sūnumis persikėlėm į Kanadą, įsikūrėm Toronte.
2012, Torontas, Kanada
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014