žydų gelbėtojai

Galina JACKEVIČIŪTĖ „Rachilė buvo aktoriaus Izraelio Segalio duktė. „Liolka“ Segalis iki karo buvo dirbęs Šiaulių dramos teatre ir turėjo daug lietuvių draugų. Mama pasakojo, kad karo metais algų mokėjimo dieną aktoriai kiekvienas užsukdavo į budinčiojo kambarėlį ir kartoninėn batų dėžutėn įsprausdavo pinigų, kas kiek išgalėdavo. Vėliau Segalis rasdavo būdų juos pasiimti. Sykį Pohuliankoje sutikęs mano mamą, jisai paprašė ją priglausti jo dukrą. Gete darėsi pavojinga. Mama nuomojo kambarį teatro pašonėje, Vivulskio gatvėje. Ten paauglė ir apsigyveno; išbuvo kokį pusmetį, ilgiau nebeištvėrė. Buto šeimininkai lenkai buvo įsitraukę į smarkią konspiracinę veiklą, ir bet kurią dieną ar naktį galėjo pasibelsti saugumo policija (taip netrukus ir atsitiko). Mergaitę perėmė globoti kiti žmonės, vėliau dar kiti. Izraelis Segalis 1961 metais laiške Galinai Jackevičiūtei parašė:
„...aš niekad neužmiršiu tavo pagalbos Rachilei, gelbstint ją nuo pražūties; tu tada taip smarkiai rizikavai." Neužmiršo Izraelio Segalio ir Monika Mironaitė. „Taip, – pasakė ji, – dažnai jį sutikdavau gatvėje, stabteldavau, nužengdavau nuo šaligatvio ant bruko, ir mudu pasikalbėdavome“. Kaip daug duota žmogui būdų gelbėti savo ir sustiprinti kito sielą. Izraelis Segalis anuo metu neturėjo teisės vaikščioti Vilniaus šaligatviais. Didžioji mūsų aktorė žengteldavo žingsniuką žemyn, tai reiškė: į vieną gretą su niekinamaisiais ir persekiojamaisiais, ir tą pat akimirką jinai atsidurdavo taip pat aukštai kaip Danijos karalius, prisisiuvęs prie švarko Dovydo žvaigždę.“ Pranas Morkus

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997