žydų gelbėtojai
Grybauskas Andrius
Leiba Trapidas
Gimiau 1938 m. vasario 19 d. Prieš karą mes gyvenome Žaslių miestelyje, Kaišiadorių rajone (buv. Trakų aps.). Mano tėvai buvo gydytojai, gerai žinomi žmonės. Prasidėjus karui ir atėjus vokiečiams, 1941 m. birželio pabaigoje mano tėvas Jevelis Trapidas buvo suimtas ir rugpjūčio mėnesį kartu su aplinkinių rajonų žydais prie Žiežmarių sušaudytas.
Motiną ir mane (man buvo treji metukai) išgelbėjo klebonas Matas Cijūnaitis. Jis dvi dienas slėpė mus bažnyčioje, kol susisiekė su Mijaugonių kaime gyvenančia Grybauskų šeima, su kuria tėvai artimai bendravo. Andrius Grybauskas su žmona atvažiavo arkliais, perrengė mus kaimiškais drabužiais ir parsivežė į savo namus. Čia išbuvome tik pusantro mėnesio; kažkas atpažino mamą kaip gydytoją stomatologę, todėl likti buvo pavojinga. A. Grybauskas nuvežė mus pas savo motiną į Gilučių kaimą, ten išbuvome tik dvi savaites, nes mamą vėl atpažino. Tada Grybauskas nuvežė mus į Semeliškių apylinkės Baubonių kaimą. Vietinis gyventojas matė, kaip Grybauskas mus vežė, ir įskundė. Grybauskas buvo suimtas ir tik per atsitiktinumą paleistas. Naktį mes palikome šią vietovę. Su mama eidavome naktimis, o dienomis slapstydavomės miške. Per dieną tekdavo nueiti 20-30 km; kentėme badą, suplyšo batai, neturėjome šiltų drabužių, nuolat grėsė pavojus.
1941 m. vėlyvą rudenį atsidūrėme Aukštadvario apylinkėse, Srėdnikų kaime pas ūkininkus Mališauskus. Mama dirbo įvairius namų ruošos darbus, taip pat laukuose. Iš pradžių Mališauskai nežinojo, kad mes žydai, bet mama turėjo viską papasakoti. Ji suprato, jog stumia į pavojų šią šeimą ir save, nes reikėjo saugotis ne tik vokiečių, bet ir vietinių gyventojų. Mališauskai mūsų neišvarė, bet ėmėsi atsargumo priemonių. Gyvenome nuolatinėje baimėje. Kilus pavojui praleisdavome savaites, mėnesius miške, bunkeryje, kurį mums iškasė Mališauskai, ne visuomet turėjome ką valgyti. Kai pavojus praeidavo, Mališauskų sūnus Enrikas atnešdavo mums maisto.
Raudonajai armijai išvijus iš Lietuvos hitlerinius okupantus, 1944 m. rugpjūtį grįžome į Žaslius. Mūsų namas buvo užimtas, jame apsigyveno partijos sekretorius. Neturėjome nieko, daiktai per trejus metus, kol slapstėmės, buvo dingę. Apsigyvenome tuščiame avariniame name. Pradėjau lankyti Žaslių mokyklos pirmą klasę, bet jos nebaigiau. Persikėlėme į Kauną, gyvenome pas mamos draugę, kol mama susirado darbą ir butą.
Kaunas, 2001 m.
Su adata širdyje. Getų ir Koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai.
With a Needle in the Heart. Memoirs of Former Prisoners of Ghettos and Concentration Camps. Vilnius, 2003
Gimiau 1938 m. vasario 19 d. Prieš karą mes gyvenome Žaslių miestelyje, Kaišiadorių rajone (buv. Trakų aps.). Mano tėvai buvo gydytojai, gerai žinomi žmonės. Prasidėjus karui ir atėjus vokiečiams, 1941 m. birželio pabaigoje mano tėvas Jevelis Trapidas buvo suimtas ir rugpjūčio mėnesį kartu su aplinkinių rajonų žydais prie Žiežmarių sušaudytas.
Motiną ir mane (man buvo treji metukai) išgelbėjo klebonas Matas Cijūnaitis. Jis dvi dienas slėpė mus bažnyčioje, kol susisiekė su Mijaugonių kaime gyvenančia Grybauskų šeima, su kuria tėvai artimai bendravo. Andrius Grybauskas su žmona atvažiavo arkliais, perrengė mus kaimiškais drabužiais ir parsivežė į savo namus. Čia išbuvome tik pusantro mėnesio; kažkas atpažino mamą kaip gydytoją stomatologę, todėl likti buvo pavojinga. A. Grybauskas nuvežė mus pas savo motiną į Gilučių kaimą, ten išbuvome tik dvi savaites, nes mamą vėl atpažino. Tada Grybauskas nuvežė mus į Semeliškių apylinkės Baubonių kaimą. Vietinis gyventojas matė, kaip Grybauskas mus vežė, ir įskundė. Grybauskas buvo suimtas ir tik per atsitiktinumą paleistas. Naktį mes palikome šią vietovę. Su mama eidavome naktimis, o dienomis slapstydavomės miške. Per dieną tekdavo nueiti 20-30 km; kentėme badą, suplyšo batai, neturėjome šiltų drabužių, nuolat grėsė pavojus.
1941 m. vėlyvą rudenį atsidūrėme Aukštadvario apylinkėse, Srėdnikų kaime pas ūkininkus Mališauskus. Mama dirbo įvairius namų ruošos darbus, taip pat laukuose. Iš pradžių Mališauskai nežinojo, kad mes žydai, bet mama turėjo viską papasakoti. Ji suprato, jog stumia į pavojų šią šeimą ir save, nes reikėjo saugotis ne tik vokiečių, bet ir vietinių gyventojų. Mališauskai mūsų neišvarė, bet ėmėsi atsargumo priemonių. Gyvenome nuolatinėje baimėje. Kilus pavojui praleisdavome savaites, mėnesius miške, bunkeryje, kurį mums iškasė Mališauskai, ne visuomet turėjome ką valgyti. Kai pavojus praeidavo, Mališauskų sūnus Enrikas atnešdavo mums maisto.
Raudonajai armijai išvijus iš Lietuvos hitlerinius okupantus, 1944 m. rugpjūtį grįžome į Žaslius. Mūsų namas buvo užimtas, jame apsigyveno partijos sekretorius. Neturėjome nieko, daiktai per trejus metus, kol slapstėmės, buvo dingę. Apsigyvenome tuščiame avariniame name. Pradėjau lankyti Žaslių mokyklos pirmą klasę, bet jos nebaigiau. Persikėlėme į Kauną, gyvenome pas mamos draugę, kol mama susirado darbą ir butą.
Kaunas, 2001 m.
Su adata širdyje. Getų ir Koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai.
With a Needle in the Heart. Memoirs of Former Prisoners of Ghettos and Concentration Camps. Vilnius, 2003