žydų gelbėtojai
Greičius Jonas
JONAS GREIČIUS (1903–1985)
MARIJONA GREIČIUVIENĖ (1907–2004)
Nacistinei Vokietijai okupavus Kauną, Sara ir Hiršas Kantoriai su metų sūnumi Bilu pateko į getą. Kantorių šeimos prieškario pažįstami rado moterį, kuri sutiko priimti Kantorių sūnų Bilą. Vaistais užmigdytą berniuką iš geto išnešė Saros dukterėčia Batševa Bravė.
Berniuko tėvai Hiršas ir Sara Kantoriai, atidavę sūnų globėjai, pabėgo iš geto ir iš pradžių slapstėsi skirtingos vietose, kad, jei kuris nors žūtų, sūnus turėtų nors vieną iš tėvų. Pažįstami supažindino Sarą ir Hiršą su Jonu Greičiumi, tąkart atvykusiu darbo reikalais į Kauną. Karo metais Jurbarko gimnazijos direktorius Jonas Greičius su žmona Marijona ir trimis vaikais Terese, Danute ir Rimantu gyveno Barkūnų kaime, šalia Jurbarko. Iš Rimanto Greičiaus prisiminimų: „1944 metais pavasarį tėvas su tarnybos reikalais buvo nuvykęs į Kauną, iš ten grįžo su nepažįstama moterimi, kurią mums liepė vadinti Sele. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad ji tarnaitė ir padės mamytei tvarkytis mūsų ūkelyje. Selė buvo darbšti, ji sukosi namuose, daugiausia virtuvėje. Iki šiol prisimenu jos gamintą pudingą – tai buvo nuostabiausias skanėstas, kokio daugiau niekada nebeteko ragauti. Aš jaučiau, kad ji mane pamilo (gal dėl to, kad Kaune pas kažką buvo palikusi sūnelį), nes ką nors skanesnio visada kyštelėdavo būtent man. Tik vėliau iš tėvų sužinojau, kad žydę Selę tėvas parsivežė, norėdamas išgelbėti. Tačiau pikta akis vis tiek pastebėjo Selę, o blogiausia – suprato, kad ji žydė. Kaip 1944 metų vasaros pabaigoje mūsų namuose jos ieškojo naciai su baltaraiščiais, aprašiau savo knygoje „Man nereikia likimo kito“.
Frontui artėjant, Greičių sodybos kieme apsistojo vokiečiai. Situacija tapo grėsminga, tad Jonas Greičius, pasikinkęs į vežimą arklį, išvežė savo šeimą ir „Selę“ Sarą Kantor į mišką. Miške jie išsikasė žeminę ir slėpėsi joje iki Raudonosios armijos atėjimo.
1945–1949 metais Jonas Greičius dirbo Pagėgių gimnazijos direktoriumi. Iš ten 1949 metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o išgelbėtoji Sara Kantor su sūnumi išvyko iš Lietuvos, todėl ryšiai nutrūko. Remdamasis Saros Kantor 1996 metais įrašytu interviu, Jad Vašem 2014 metais pripažino Joną ir Marijoną Greičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Jonas Greičius, Marijona Greičiuvienė 2014 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2015 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi
VVGŽM, GS, f. 1, b.1087
GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS... 2015 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimų ceremonijos bukletas
MARIJONA GREIČIUVIENĖ (1907–2004)
Nacistinei Vokietijai okupavus Kauną, Sara ir Hiršas Kantoriai su metų sūnumi Bilu pateko į getą. Kantorių šeimos prieškario pažįstami rado moterį, kuri sutiko priimti Kantorių sūnų Bilą. Vaistais užmigdytą berniuką iš geto išnešė Saros dukterėčia Batševa Bravė.
Berniuko tėvai Hiršas ir Sara Kantoriai, atidavę sūnų globėjai, pabėgo iš geto ir iš pradžių slapstėsi skirtingos vietose, kad, jei kuris nors žūtų, sūnus turėtų nors vieną iš tėvų. Pažįstami supažindino Sarą ir Hiršą su Jonu Greičiumi, tąkart atvykusiu darbo reikalais į Kauną. Karo metais Jurbarko gimnazijos direktorius Jonas Greičius su žmona Marijona ir trimis vaikais Terese, Danute ir Rimantu gyveno Barkūnų kaime, šalia Jurbarko. Iš Rimanto Greičiaus prisiminimų: „1944 metais pavasarį tėvas su tarnybos reikalais buvo nuvykęs į Kauną, iš ten grįžo su nepažįstama moterimi, kurią mums liepė vadinti Sele. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad ji tarnaitė ir padės mamytei tvarkytis mūsų ūkelyje. Selė buvo darbšti, ji sukosi namuose, daugiausia virtuvėje. Iki šiol prisimenu jos gamintą pudingą – tai buvo nuostabiausias skanėstas, kokio daugiau niekada nebeteko ragauti. Aš jaučiau, kad ji mane pamilo (gal dėl to, kad Kaune pas kažką buvo palikusi sūnelį), nes ką nors skanesnio visada kyštelėdavo būtent man. Tik vėliau iš tėvų sužinojau, kad žydę Selę tėvas parsivežė, norėdamas išgelbėti. Tačiau pikta akis vis tiek pastebėjo Selę, o blogiausia – suprato, kad ji žydė. Kaip 1944 metų vasaros pabaigoje mūsų namuose jos ieškojo naciai su baltaraiščiais, aprašiau savo knygoje „Man nereikia likimo kito“.
Frontui artėjant, Greičių sodybos kieme apsistojo vokiečiai. Situacija tapo grėsminga, tad Jonas Greičius, pasikinkęs į vežimą arklį, išvežė savo šeimą ir „Selę“ Sarą Kantor į mišką. Miške jie išsikasė žeminę ir slėpėsi joje iki Raudonosios armijos atėjimo.
1945–1949 metais Jonas Greičius dirbo Pagėgių gimnazijos direktoriumi. Iš ten 1949 metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o išgelbėtoji Sara Kantor su sūnumi išvyko iš Lietuvos, todėl ryšiai nutrūko. Remdamasis Saros Kantor 1996 metais įrašytu interviu, Jad Vašem 2014 metais pripažino Joną ir Marijoną Greičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Jonas Greičius, Marijona Greičiuvienė 2014 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2015 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi
VVGŽM, GS, f. 1, b.1087
GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS... 2015 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimų ceremonijos bukletas