žydų gelbėtojai

Antanas GOBIS „Nebijok, vaikeli, neverk. Aš busiu tau tėvas ir motina, nes tu neturi jau savo namų”. Taip rašė Judita Zakšteinaitė-Vainbergienė apie pirmąjį susitikimą su savo gelbėtoju kunigu Antanu Gobiu. Tragiško likimo Palangos pionierių stovykloje buvę vaikai slinko Liepojos pusėn, kai juos pasivijo hitlerininkų tankai. Leisgyvius vaikus ėmė skirstyti – į vieną pusę lietuvius, į kitą – žydus. Geltonplaukė mėlynakė Judita, nepanaši į žydaitę, buvo priskirta prie arijų ir pateko į Panevėžio vaikų prieglaudą. Vis prašėsi pas mamą. Ją vis žadėjo nuvesti ir vieną dieną atvedė į Panevėžio senamiesčio bažnyčią. Po daugelio metų Judita Zakšteinaitė prisimins: „Prieš mane stovėjo neaukšto ūgio, švelnių veido bruožų kunigas geromis nuoširdžiomis akimis. Jo žvilgsnis buvo kupinas skausmo ir gailesčio...” Rizikuodamas gyvybe, globojo, saugojo, slėpė. 1990 m. kunigas, sunkiai sirgdamas, bet, išsaugojęs puikią atmintį, pasakojo: „Aš buvau ne vienas, man padėjo žmonės. Gerieji lietuviai. Ne vienas jų gelbėjo Juditą, kaip ir daugelį kitų žydų ir rusų vaikų. Globojome tyliai, tad ir dabar nereikia mums tų pagyrų, medalių". Kunigas prisiminė žmones, kurie „globojo tyliai...” Slėpė, mokė, lavino. Mokytoja Bebrienė, mokytoja Ona Šapalaitė, kunigas Buba... Ir daugelis kitų. Visa, ką kunigas uždirbdavo, siųsdavo Juditos globėjams. Pastebėjęs, kad Judita turi gražų balsą, mokė ją muzikos. Visą gyvenimą kunigas globojo Juditą. Ir jos vestuvės, ir jos vaikų – sūnaus Zalmano ir dukters Goldos Vainbergaitės gimimas buvo jo šventės. 1972 m. Golda Vainbergaitė išvyko į Izraelį. Rašė laiškus kunigui. Tėvu vadino Antaną Gobį Judita, seneliu – jos vaikai. Goldos Vainbergaitės-Tatz, garsios JAV pianistės, bute Niujorke ant sienos kabo bronzinis kunigo Aantano Gobio bareljefas. „Mano senelis", – nežinantiems paaiškina Golda. 1990 m. brolis ir sesuo Vainbergai atvežė į Lietuvą Pasaulio Tautų Teisuolio atminimo medalį ir Garbės raštą – 84-erių metų kunigui jau buvo per sunku nukeliauti į Izraelį. Garbaus amžiaus kunigas Antanas Gobis gyveno Rokiškyje apsuptas švelnumo ir vaikų čiauškėjimo. Savaitgaliais, švenčių dienomis, per atostogas Obelių internatinės mokyklos vaikams kunigo A. Gobio namai tapdavo jų namais. Čia jie mokėsi gėrio ir dvasingumo. Nes tik gėris sukuria gėrį. Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999