žydų gelbėtojai
Goberienė Marė
ANTANAS BENDORIUS
MARĖ GOBERIENĖ
PETRAS GOBERIS
Antanas Bendorius su žmona Antanina prieš karą gyveno Klaipėdoje. Antanas Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose baigė geografijos studijas, Klaipėdoje dirbo geografijos mokytoju, 1935–1940 metais – Pedagoginio instituto lektoriumi, parengė gimnazijoms geografijos kurso programą. Jo žmona Antanina turėjo mezgimo verslą ir bendravo su Klaipėdoje gyvenusiu tekstilės fabriko savininku Jokūbu Simonu. Klaipėdoje gyveno ir Jokūbo sesers vyras Josefas Bialikas, verpyklos savininkas. 1936 metais Josefui Bialikui ir Friedai Bialik (Simon) gimė dukra Riva.
1939 metais Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, Antanas Bendorius su žmona ir dviem dukrelėmis persikėlė į Kauną, dėstė geografiją „Aušros“ ir Šančių gimnazijose. Į Kauną iš Klaipėdos persikėlė ir Bialikų šeima, tačiau Josefas Bialikas, baimindamasis, kad Vokietija gali okupuoti Lietuvą, nusprendė ieškoti darbo JAV, kad užtikrintų sau ir šeimai saugią ateitį.
1940-ųjų spalio 21 dieną Josefas Bialikas atvyko į Niujorką, tačiau jam nepavyko išgabenti iš Lietuvos savo šeimos. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Josefo žmona Frieda su dviem dukrelėmis ir kitais šeimos nariais buvo įkalinti gete Vilijampolėje.
Pasklidus gandų, kad žydų vaikai bus išvežti iš geto sunaikinti, Frieda Bialikienė, padedama Simono Bialiko, susitarė, kad Antanas Bendorius išveš iš geto ir perduos savo giminėms į kaimą jos dukrą Rivą. Planą Antanas Bendorius įgyvendino: mergaitė iš pradžių buvo atvesta į Bendorių namus, iš ten 1943 metais išvežta į ūkį Giraitėlių kaime, netoli Lazdijų.
Ūkyje gyveno Antano Bendoriaus tėvai Jonas ir Rožė Bendaravičiai ir jų dukra Marė Goberienė (Bendaravičiūtė) su vyru Petru Goberiu. Rivą globojo visi šeimos nariai, taip pat ir Goberių vaikai, ypač dukra Ina.
Iš Inos Stankevičienės (Goberytės) laiško Jurai Vizbar (Bendoriūtei): „Mums ją atvežė 1943-iųjų vasarą. Jau buvo suvežtas šienas, mudvi tą naktį miegojome ant šieno. Iš pradžių ji su niekuo nenorėjo bendrauti. Ją atvežė Tavo tėtis Bendorius ir mums vaikams pasakė, kad ji rusiukė, motina išvežta į Vokietiją darbams, o tėvas žuvęs fronte. Jai daryta gerklytės operacija, todėl kurį laiką negalės kalbėti, jai reikės kuo daugiau būti grynam ore, tik žiūrėkit, neskriauskit, o mūsų tėvams pasakė tiesą. Man paliepė eiti į laukus perrišti karvių ir kartu pasiimti mergaitę, kurios vardas Lydutė. Jai tada buvo apie 9 ar 10 metų.“
Riva labai greitai susidraugavo su Ina ir pasisakė, kad jos vardas ne Lydutė, o Riva. Goberių vaikams buvo liepta saugoti šią paslaptį, neprasitarti kaimynams. Riva greitai išmoko kalbėti lietuviškai, tapo Goberių šeimos nare. Po karo Riva, Lydutės Lukauskaitės pavarde, pradėjo lankyti Papečių mokyklą. Deja, tikroji mergaitės motina neatsirado – likviduojant Kauno getą buvo išsiųsta į Štuthofą ir ten žuvo. Neatsirado ir Rivos sesė.
1946 metais paaiškėjo, kad gyva išliko Rivos motinos pusseserė Chaja Gilis. Ji paprašė atvežti mergaitę į Kauną. Riva atpažino tetą ir jos dukrą Gudelą, labai džiaugėsi ir Marė Goberienė perdavė išgelbėtą mergaitę Chajai Gilis, o ši išsivežė Rivą į Vokietiją ir pasirūpino, kad 1946-aisiais gruodžio 20 dieną laivu U.S.S. Marine Marlin Riva Bialik pasiektų Niujorke gyvenusį savo tėvą Josefą Bialiką.
Deja, Rivai nebuvo lemta ilgai pasidžiaugti laime: ji sunkiai susirgo ir 1948 metais lapkričio 30 dieną mirė William Backus ligoninėje Norviče, Kontektikute.
Rivos gelbėtojai Petras ir Marė Goberiai 1947 metais iš Amerikos gavo Rivos laišką, tačiau atsakyti nespėjo, nes juos su dukromis 1947 metais ištrėmė į Sibirą ir į Lietuvą jie grįžo tik po 12 metų. 1944 metais į Vakarus emigravo ir Antano ir Antaninos Bendorių šeima, apie jų išgelbėtos mergaitės Rivos likimą jie sužinojo iš Lietuvoje išsigelbėjusios Rivos giminaitės Chanos Rochman.
MARĖ GOBERIENĖ
PETRAS GOBERIS
Antanas Bendorius su žmona Antanina prieš karą gyveno Klaipėdoje. Antanas Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose baigė geografijos studijas, Klaipėdoje dirbo geografijos mokytoju, 1935–1940 metais – Pedagoginio instituto lektoriumi, parengė gimnazijoms geografijos kurso programą. Jo žmona Antanina turėjo mezgimo verslą ir bendravo su Klaipėdoje gyvenusiu tekstilės fabriko savininku Jokūbu Simonu. Klaipėdoje gyveno ir Jokūbo sesers vyras Josefas Bialikas, verpyklos savininkas. 1936 metais Josefui Bialikui ir Friedai Bialik (Simon) gimė dukra Riva.
1939 metais Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, Antanas Bendorius su žmona ir dviem dukrelėmis persikėlė į Kauną, dėstė geografiją „Aušros“ ir Šančių gimnazijose. Į Kauną iš Klaipėdos persikėlė ir Bialikų šeima, tačiau Josefas Bialikas, baimindamasis, kad Vokietija gali okupuoti Lietuvą, nusprendė ieškoti darbo JAV, kad užtikrintų sau ir šeimai saugią ateitį.
1940-ųjų spalio 21 dieną Josefas Bialikas atvyko į Niujorką, tačiau jam nepavyko išgabenti iš Lietuvos savo šeimos. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Josefo žmona Frieda su dviem dukrelėmis ir kitais šeimos nariais buvo įkalinti gete Vilijampolėje.
Pasklidus gandų, kad žydų vaikai bus išvežti iš geto sunaikinti, Frieda Bialikienė, padedama Simono Bialiko, susitarė, kad Antanas Bendorius išveš iš geto ir perduos savo giminėms į kaimą jos dukrą Rivą. Planą Antanas Bendorius įgyvendino: mergaitė iš pradžių buvo atvesta į Bendorių namus, iš ten 1943 metais išvežta į ūkį Giraitėlių kaime, netoli Lazdijų.
Ūkyje gyveno Antano Bendoriaus tėvai Jonas ir Rožė Bendaravičiai ir jų dukra Marė Goberienė (Bendaravičiūtė) su vyru Petru Goberiu. Rivą globojo visi šeimos nariai, taip pat ir Goberių vaikai, ypač dukra Ina.
Iš Inos Stankevičienės (Goberytės) laiško Jurai Vizbar (Bendoriūtei): „Mums ją atvežė 1943-iųjų vasarą. Jau buvo suvežtas šienas, mudvi tą naktį miegojome ant šieno. Iš pradžių ji su niekuo nenorėjo bendrauti. Ją atvežė Tavo tėtis Bendorius ir mums vaikams pasakė, kad ji rusiukė, motina išvežta į Vokietiją darbams, o tėvas žuvęs fronte. Jai daryta gerklytės operacija, todėl kurį laiką negalės kalbėti, jai reikės kuo daugiau būti grynam ore, tik žiūrėkit, neskriauskit, o mūsų tėvams pasakė tiesą. Man paliepė eiti į laukus perrišti karvių ir kartu pasiimti mergaitę, kurios vardas Lydutė. Jai tada buvo apie 9 ar 10 metų.“
Riva labai greitai susidraugavo su Ina ir pasisakė, kad jos vardas ne Lydutė, o Riva. Goberių vaikams buvo liepta saugoti šią paslaptį, neprasitarti kaimynams. Riva greitai išmoko kalbėti lietuviškai, tapo Goberių šeimos nare. Po karo Riva, Lydutės Lukauskaitės pavarde, pradėjo lankyti Papečių mokyklą. Deja, tikroji mergaitės motina neatsirado – likviduojant Kauno getą buvo išsiųsta į Štuthofą ir ten žuvo. Neatsirado ir Rivos sesė.
1946 metais paaiškėjo, kad gyva išliko Rivos motinos pusseserė Chaja Gilis. Ji paprašė atvežti mergaitę į Kauną. Riva atpažino tetą ir jos dukrą Gudelą, labai džiaugėsi ir Marė Goberienė perdavė išgelbėtą mergaitę Chajai Gilis, o ši išsivežė Rivą į Vokietiją ir pasirūpino, kad 1946-aisiais gruodžio 20 dieną laivu U.S.S. Marine Marlin Riva Bialik pasiektų Niujorke gyvenusį savo tėvą Josefą Bialiką.
Deja, Rivai nebuvo lemta ilgai pasidžiaugti laime: ji sunkiai susirgo ir 1948 metais lapkričio 30 dieną mirė William Backus ligoninėje Norviče, Kontektikute.
Rivos gelbėtojai Petras ir Marė Goberiai 1947 metais iš Amerikos gavo Rivos laišką, tačiau atsakyti nespėjo, nes juos su dukromis 1947 metais ištrėmė į Sibirą ir į Lietuvą jie grįžo tik po 12 metų. 1944 metais į Vakarus emigravo ir Antano ir Antaninos Bendorių šeima, apie jų išgelbėtos mergaitės Rivos likimą jie sužinojo iš Lietuvoje išsigelbėjusios Rivos giminaitės Chanos Rochman.