žydų gelbėtojai
Gavelytė-Stražnickienė Genovaitė
Jadvyga GAVELIENĖ
Stasys GAVELIS
Antanas GAVELIS
Genovaitė GAVELYTĖ-STRAŽNICKIENĖ
1941 m. rugsėjo 12 dieną Vidzgiryje, netoli Alytaus, buvo sušaudyti Lazario Cvilingo tėvai. Būtų žuvęs ir jisai, bet nualpo prieš pasigirstant šūviams ir įkrito į duobę… Tą dieną Vidzgiryje vyko tikros skerdynės čia buvo naikinami iš skirtingų vietų suvaryti žydai, iš tolimų vietovių atvežti karo belaisviai. Iki šiol niekas nežino tikslaus nužudytųjų skaičiaus. Į negilius griovius įkritusius kūnus apipildavo kalkėmis ir užberdavo žemėmis... Matyt, nuo aitraus kalkių kvapo paauglys atgavo sąmonę ir veikiau siaubo, nei instinkto genamas pasileido bėgti.
Kiek jis bėgo, nė pats nežinojo, kai pamatė pirmą trobą.
Tai buvo Ūdrijos kaimas, už 14 kilometrų nuo Alytaus.
Tą pavakarę, motinai paprašius, Genovaitė nubėgo į tvartą surinkti kiaušinių. Pamačiusi iš šieno kupetos kyšančią galvą, aiktelėjo ir sustingo apimta siaubo. Baisiai atrodė tas žmogus: purvinas, kruvinais drabužiais, aplipęs kalkėmis. Pašaukė tėvus, ir čia pat pradėjo svarstyti, ką toliau daryti. Grąžė rankas Gaveliai, klausydamiesi vaikinuko pasakojimo apie patirtus baisumus. Negi atstumsi tokį likimo nuskriaustą žmogų, – mąstė Stasys Gavelis. O kaipgi įsipareigojimai šeimai? Sūnus Antanas, neseniai baigęs mokslus, jau dirbo girininku, visas gyvenimas prieš akis. Jaunesnioji Genovaitė, paauglė, jau gražėja... Gresiančio pavojaus šešėlis užtemdė visą tolimesnį jų likimą, bet Gaveliai neatsisakė slapstyti našlaičio.
„Atsibasčiau pas S. Gavelį, kuris manęs visai nepažinojo, bet, supratęs reikalo esmę, mane priėmė ir slėpė savo namuose. Už slėpimą grėsė jam ir jo šeimai mirties bausmė...“ – vėliau rašė Kauno Vandentiekio ir kanalizacijos tresto darbuotojas L. Cvilingas.
Nuo pat 1941-ųjų rugsėjo iki 1944-ųjų liepos 29 dienos, kai vokiečių okupantai pasitraukė iš Alytaus, šis nepriteklių iki šiol nepatyręs jaunuolis (Alytuje tėvai turėjo fabrikėlį, berniukas lankė gimnaziją) slapstėsi Gavelių ūkiniame pastate. Dvejus metus dešimt mėnesių ir septyniolika dienų kiekvieną naktį Jadvyga Gavelienė su dukra Genute nešdavo bėgliui maisto, su juo pasikalbėdavo.
O kai per kaimą ėjo sovietų kariai, Lazaris Cvilingas išėjo iš slėptuvės ir kartu su jais nužygiavo į frontą. Po karo sugrįžęs apsigyveno Kaune, susitikdavo su savo gelbėtojais, bet 1948 metais Gaveliai buvo ištremti į Sibirą.
Sugrįžę iš tremties 1956 metais, Gaveliai savo troboje rado svetimus žmones. Liūdnas tai buvo sugrįžimas: savo žemėje šie žmonės pasijuto svetimi ir nereikalingi. Matyt, norėdamas kaip nors palengvinti sunkią savo gelbėtojo dalią, būtent 1956 metais L. Cvilingas parašė pažymą apie išsigelbėjimą.
„S. Gavelis išgelbėjo man gyvybę, – rašo L. Cvilingas, – vadovaudamasis tik humaniškumo principais. Aš jam jokių pinigų ar daiktų už tai nedaviau ir net negalėjau duoti, nes pats iš sušaudymo pabėgau apiplyšęs ir basas, nieko prie savęs neturėdamas“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Stasys GAVELIS
Antanas GAVELIS
Genovaitė GAVELYTĖ-STRAŽNICKIENĖ
1941 m. rugsėjo 12 dieną Vidzgiryje, netoli Alytaus, buvo sušaudyti Lazario Cvilingo tėvai. Būtų žuvęs ir jisai, bet nualpo prieš pasigirstant šūviams ir įkrito į duobę… Tą dieną Vidzgiryje vyko tikros skerdynės čia buvo naikinami iš skirtingų vietų suvaryti žydai, iš tolimų vietovių atvežti karo belaisviai. Iki šiol niekas nežino tikslaus nužudytųjų skaičiaus. Į negilius griovius įkritusius kūnus apipildavo kalkėmis ir užberdavo žemėmis... Matyt, nuo aitraus kalkių kvapo paauglys atgavo sąmonę ir veikiau siaubo, nei instinkto genamas pasileido bėgti.
Kiek jis bėgo, nė pats nežinojo, kai pamatė pirmą trobą.
Tai buvo Ūdrijos kaimas, už 14 kilometrų nuo Alytaus.
Tą pavakarę, motinai paprašius, Genovaitė nubėgo į tvartą surinkti kiaušinių. Pamačiusi iš šieno kupetos kyšančią galvą, aiktelėjo ir sustingo apimta siaubo. Baisiai atrodė tas žmogus: purvinas, kruvinais drabužiais, aplipęs kalkėmis. Pašaukė tėvus, ir čia pat pradėjo svarstyti, ką toliau daryti. Grąžė rankas Gaveliai, klausydamiesi vaikinuko pasakojimo apie patirtus baisumus. Negi atstumsi tokį likimo nuskriaustą žmogų, – mąstė Stasys Gavelis. O kaipgi įsipareigojimai šeimai? Sūnus Antanas, neseniai baigęs mokslus, jau dirbo girininku, visas gyvenimas prieš akis. Jaunesnioji Genovaitė, paauglė, jau gražėja... Gresiančio pavojaus šešėlis užtemdė visą tolimesnį jų likimą, bet Gaveliai neatsisakė slapstyti našlaičio.
„Atsibasčiau pas S. Gavelį, kuris manęs visai nepažinojo, bet, supratęs reikalo esmę, mane priėmė ir slėpė savo namuose. Už slėpimą grėsė jam ir jo šeimai mirties bausmė...“ – vėliau rašė Kauno Vandentiekio ir kanalizacijos tresto darbuotojas L. Cvilingas.
Nuo pat 1941-ųjų rugsėjo iki 1944-ųjų liepos 29 dienos, kai vokiečių okupantai pasitraukė iš Alytaus, šis nepriteklių iki šiol nepatyręs jaunuolis (Alytuje tėvai turėjo fabrikėlį, berniukas lankė gimnaziją) slapstėsi Gavelių ūkiniame pastate. Dvejus metus dešimt mėnesių ir septyniolika dienų kiekvieną naktį Jadvyga Gavelienė su dukra Genute nešdavo bėgliui maisto, su juo pasikalbėdavo.
O kai per kaimą ėjo sovietų kariai, Lazaris Cvilingas išėjo iš slėptuvės ir kartu su jais nužygiavo į frontą. Po karo sugrįžęs apsigyveno Kaune, susitikdavo su savo gelbėtojais, bet 1948 metais Gaveliai buvo ištremti į Sibirą.
Sugrįžę iš tremties 1956 metais, Gaveliai savo troboje rado svetimus žmones. Liūdnas tai buvo sugrįžimas: savo žemėje šie žmonės pasijuto svetimi ir nereikalingi. Matyt, norėdamas kaip nors palengvinti sunkią savo gelbėtojo dalią, būtent 1956 metais L. Cvilingas parašė pažymą apie išsigelbėjimą.
„S. Gavelis išgelbėjo man gyvybę, – rašo L. Cvilingas, – vadovaudamasis tik humaniškumo principais. Aš jam jokių pinigų ar daiktų už tai nedaviau ir net negalėjau duoti, nes pats iš sušaudymo pabėgau apiplyšęs ir basas, nieko prie savęs neturėdamas“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999