žydų gelbėtojai

Gaigalienė Juzefa

Juzefa Gaigalienė ir Stefanija Gaigalaitė-Prenskienė

1941 metais Juzefa Gaigalienė, gimusi 1870 metais, gyveno kartu su Geicinų šeima Kaune ir prižiūrėjo jų devynių mėnesių kūdikį, Rachelę. Prasidėjus karui, Geicinų šeima nusprendė trauktis į rytus, su savimi jie pasiėmė ir auklę. Traukinį, kuriuo jie važiavo, kilo didelis sąmyšis, keleiviai išsilakstė, o kai traukinys vėl pajudėjo, paaiškėjo, kad Rachelės ir Juzefos Gaigalienės jame nėra, jos pasiliko. Juzefa Gaigalienė su Rachele nusprendė grįžti į Kauną. Kai Juzefa Gaigalienė atvyko į Kauną, iš pradžių ji planavo atiduoti Rachelę jos giminaičių globai, bet, matydama žydų žudynes, Juzefa Gaigalienė pasiėmė mergaitę ir nusivežė į savo gimtąjį miestą Kaišiadoris, kur gyveno jos dukra Stefanija Gaigalaitė-Prenskienė (gimusi 1900 m.) su savo vyru Jonu Prenskumi ir trimis sūnumis. Per visą nacių okupacijos laikotarpį, Rachelė (ji buvo pavadinta Elenos vardu) buvo globojama Juzefos Gaigalienės ir jis dukros Gaigalaitės-Prenskienės šeimos narių. Kaimynai, nors ir įtarė, kad Rachelė yra žydė, neįskundė valdžiai, nors ir liko nuolatinė baimė, kad kas nors gali įskųsti Rachelę. Po karo Rachelė pasiliko Juzefos Gaigalienės šeimoje dar dvejiems metams, iki 1947 metų balandžio mėnesio, kol į Lietuvą sugrįžo Rachelės tėvai. Rachelė Geicin (vėliau Šmit) palaikė ryšius su savo gelbėtojais iki pat išvykimo į Izraelį.