žydų gelbėtojai
Fedecka Marija
Marija Fedecka (1894–1977)
Jan Bruner ir Barbara Bruner (Fedecka)
Marija Fedecka ir jos vyras Stanislovas prieškariniame Vilniuje buvo žinomi kaip aktyvūs antisemitizmo priešininkai.
Marijos Fedeckos adresą žinojo visi, kuriems reikėjo pagalbos. Antai meno istorikas Jozefas Sandelis (Józef Sandel), pabėgęs nuo hitlerininkų teroro iš Vokietijos, Vilniuje pas ponią Fedecką rado prieglobstį ir atsidavusius draugus.
Nė kiek nestebina, kad toks žmogus kaip Marija Fedecka atsigręžė į tuos, kuriems nuo pat vokiečių okupacijos pradžios grėsė pavojus. Visos jos pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų išgelbėtos žmonių, stumiamų link neišvengiamos mirties, gyvybės ir kad būtų nugalėti tie, kurie daliai žmonijos paskelbė mirties nuosprendį.
Marija visada veikė be jokios organizacijos paramos. Kaip jos sūnus Ziemowitas sakė: „Per okupaciją mano mama stojo į asmeninį karą prieš gestapą…” Talkino jos vyras Stanislovas ir vaikai, retkarčiais jos sesuo Emilija Krzywiec-Pogorzelska ir keletas draugų. Esminė problema buvo surasti lėšų žydams gelbėti – Marijos dukra Barbara atsimena, kaip jos mama iš namų nešė parduoti daiktus į Vilniaus turgų.
Varšuvos žydų istorijos instituto mokslo darbuotoja Erna Podhorizer-Sandel rašė: „Trokštu papasakoti apie asmenį, ginantį visa, kas žmogiška ir pažangu, – tai Marija Fedecka, Vilniuje pagarsėjusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ponia Marija – jautrios širdies lenkė, netoleravusi nė vienos prievartos ir neteisybės apraiškos.
Nebuvo nė vienos nakties, kad po Marijos Fedeckos ir jos vyro stogu nebūtų glaudęsi žydų. Marija Fedecka papirkinėjo pasų įstaigos darbuotojus, siekdama gauti suklastotus „autentiškus“ dokumentus žmonėms, kuriems grėsė pavojus. Daugybė jų pagarbiai taria ponios Marijos vardą.“
Už išsaugotą gyvybę Marijai Fedeckai dėkingi Volodia Zalkindas, Roza Chwoles ir jos dukra Anna, ponia Szabad su dukterimis Amalia (Amy Szabad Navaro) ir Irena (Irena Szabad Pruzan), dr. Szadowskis su šeima, advokatas Mire Brandas, ponia Kaczerginska ir daugelis kitų. Per visą vokiečių okupaciją Marija Fedecka slapstė mažąją Vilniaus advokato dukrelę Adleną (Dala) Smilg. Kas ištvėrė šio laikotarpio košmarą, gali įsivaizduoti, kuo rizikavo žmogus, padedantis žydams. Tačiau Marija Fedecka nė karto nesusvyravo, kai žydai tais baisiais laikais patikėdavo jai savo vaikus.
Aleksandras Sedlis ir Emilija Sedlis per vieną iš akcijų Vilniaus gete 1941 metais pabėgo iš geto ir prisiglaudė pas Mariją Fedecką. Vėliau Marija apgyvendino juos pas savo pažįstamus.
Gabrielis Sedlis pas Mariją gyveno 1941-ųjų rugsėjį ir 1943-iaisiais, prieš patekdamas pas partizanus.
Marijos sūnus Ziemowitas, praėjus dešimtmečiams, prisimena: „/.../ kartą naktį mano lovoje miegojo ir žydas su peršauta krūtine, ir moteris, kurią jau buvo spėję užberti kalkėmis per žudynes Paneriuose“.
Netoli Lydos miesto, apie 150 km nuo Vilniaus, Fedeckių šeima turėjo dvarą, žinomą kaip Lebioda. Marijos Fedeckos žydų gelbėjimo planuose šio dvaro vaidmuo buvo itin reikšmingas. Ten buvo slapstomi žmonės, kuriuos Marijai pavykdavo atsivežti iš Vilniaus. Kelionė iki dvaro buvo itin pavojinga, vokiečiai tuomet dažnai tikrindavo traukinius ir kelius. Padedantieji žydams (taip pat ir jų šeimos) buvo baudžiami mirtimi.
Persekiojamieji likdavo Lebiodoje iki to laiko, kol Marija toje vietovėje surasdavo namus, kurių savininkai galėdavo nelaiminguosius priimti, dažnai net patiems savininkams nežinant, kad žmonės, dėl kurių buvo tariamasi, yra žydai. Keli žydai, kaip Noemi Szylanska, pasiliko Lebiodoje iki pat Tarybinės armijos atėjimo 1944-ųjų vasarą.
Marijai Fedeckai sekėsi gelbėti žydus, nes ji buvo itin sumani, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms bemat rasdavo tinkamą argumentą ar sprendimą, turėjo neeilinių gebėjimų įtikinti žmones, kurie jai buvo reikalingi, tam, ką buvo užsibrėžusi.
Fedeckių šeimos draugė Roza Chwoles ir jos dukra Anna (tuomet paauglė) buvo priverstos gyventi gete. Marija Fedecka kūrė planą, kaip iš ten išvesti Rozą. Ji apsivilko vieną vertingiausių savo daiktų – lapės kailinius, kad atrodytų kaip „kilni ponia“. Jai pavyko pasiekti, kad ją priimtų geto sargybos viršininkas. Marija jam paaiškino, kad jos siuvėjas kaip tik tuo metu, kai žydai buvo varomi į getą, siuvo jai suknelę ir pasiėmė jos medžiagą, „tokį brangų karo metu daiktą“. Taigi ji paprašė sargybos viršininką leidimo įeiti į getą, kad galėtų ten susirasti žydą „siuvėją“ ir atgauti savo medžiagą. Leidimas buvo suteiktas, ir Marija galėjo susitikti su Roza ir perduoti jai suklastotą pasą ar „šainą“ (žydams išduodamas darbuotojo pažymėjimas, suteikiantis jo gavėjui teisę dirbti ir egzistuoti jo 4 asmenų šeimai). Šis dokumentas padėjo Rozai įsilieti į žydų grupę, eidavusią dirbti į miesto „arijų“ dalį, ir pabėgti iš geto.
Roza ir jos dukra, kuri jau buvo „gerojoje dalyje“, buvo priimtos pas Fedeckius. Vėliau Stanislovas nuvežė jas į Šeibakpolę, dvarą netoli Lebiodos, kur jos su suklastotais dokumentais gyveno iki pat Tarybinės armijos atėjimo.
Marijos Fedeckos sumanumas ir gebėjimas įtikinėti dar kartą atsiskleidžia pritrenkiančiame ir pavojingame epizode, istorijoje apie mažą žydų mergaitę, vardu Dala (Adlena Smilg), kuri buvo paslėpta Marijos namuose Vilniuje per visą vokiečių okupaciją.
Marijos dukra Barbara, tuomet paauglė, prisimena, kaip, kažkam įskundus, lietuviai gestapo agentai atėjo į jų namus. Jos mama iškart suprato, kas šie trys žmonės, per sodą besiartinantys prie namo, ir žaibiškai sumojo, ką daryti. Ji pasakė mergaitei, kuri gyveno jos bute, skubiai pažadinti vaiką, kuris tuomet miegojo verandoje, nuvesti jį į kitą gatvę ir paprašyti ko nors, ką ji pažįsta, laikinai jį priimti. O pati pasislėpė kaimynų bute. Kaimynai buvo austrai, dirbantys geležinkelio apsaugoje (Bahnschutz). Barbara liko viena bute. Gestapo agentai apieškojo butą ir tardė Barbarą, bet ši neigė ieškomo vaiko buvimą. Aiškindama, iš kur atsirado žaislai ir kiti „kompromituojantys“ daiktai, ji atkakliai laikėsi savo: „Šie žaislai mažos vokietaitės, mūsų kaimynų dukters, kuri pas mus dažnai ateina ir žaidžia mūsų bute.“ Ilgai tardę, pareigūnai įsakė, kad Marija būtų kitą dieną namuose, ir išėjo. Sunkvežimis, kuris laukė, kad nugabentų Fedeckių šeimą ir žydų vaiką į Panerius, nuvažiavo tuščias.
Žadėtą dieną tardyti Marijos Fedeckos atėjo jaunas agentas. Ji buvo paprašiusi saviškių išeiti iš namų ir susitiko su juo viena. Praėjus keturioms valandoms, kažkas iš šeimos narių nebeištvėręs grįžo vidun ir savo akimis pamatė „stebuklą“: Marija ir jaunasis agentas, tardami atsisveikinimo žodžius, spaudė vienas kitam ranką.
Jaunas lietuvis atėjo dirbti į gestapą nusivylęs meile. Jį labai sujaudino Marijos istorija ir jos filosofinis ir etinis požiūris. Erna Podhorizer rašė: „<…> ji vis diskutavo su gestapo agentu. Ilgo „pokalbio“ gale ji paklausė, ar jis būtų pajėgus apkabinti savo paties vaiką, jei jo rankos būtų suteptos kitų vaikų krauju…“
Marija prisipažino, kad jos namuose yra maža mergaitė. Aiškindama, kodėl mergaitės semitiški bruožai, Marija sakė gestapininkui, jog tai nesantuokinis jos vyro ir karaimės vaikas.
Pabaigoje jaunasis lietuvis pažadėjo Marijai, kad išeis iš gestapo! Savo pažadą jis ištesėjo ir po kelių dienų atnešė žmonių, kurie turėjo būti suimti, pavardes, prašydamas juos perspėti. Pamažu jis tapo šeimos draugu, tiesa – „sunkoku”, nes tai irgi buvo žmogus, kurį reikėjo globoti ir prireikus nuraminti. Vėliau jis išvyko iš miesto.
Neįmanoma išvardyti visko, ką padarė Marija Fedecka, gelbėdama žydus, apie tai buvo rašoma, kalbama, prisimenama...
Po karo Marija Fedecka atsisakė viešai paliudyti savo veiklą: „Aš nenoriu dabar išsamiai pasakoti, ką per okupaciją padariau dėl žydų.”
Elžbieta Grabska-Wallis rašė: „Marija Fedecka liko atminty tų, kurie ją pažinojo įvairiuose jos gyvenimo tarpsniuose kaip labai drąsų ir aukštos moralės žmogų. Nepriklausanti jokiai partijai, visada pastebėdavusi primestą neteisybę, nesilaikanti šabloniškų nuostatų, Marija Fedecka visada veikė remdamasi tik savo pačios principais. Kai reikėdavo padėti, ji reaguodavo skubiai ir labai veiksmingai.
…Paklausta, ar suvokė, koks pavojus grėsė jos pačios vaikams dėl jos veiklos okupacijos metu, ji atsakė: „Kaip aš galėjau elgtis kitaip, kai greta kiti vaikai – žydų vaikai – žudomi.“
Marijos vardas pagerbtas žydų poezijoje. Po karo garsus poetas Avromas Suckeveris parašė poemą „Marija Fedecka“ apie žydų mergaitės Dvoiros išgelbėjimą. Šis kūrinys neseniai vėl atgimė, jo dalį Danielis Katzas išvertė į lenkų kalbą. Daniel Kac taip pat prisiminė, kad Vilniaus žydai Mariją Fedecką vadindavo žydų Mergele Marija.
1987 metais Marija Fedecka pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole, o 2003-iaisiais Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Jan Bruner ir Barbara Bruner (Fedecka)
Marija Fedecka ir jos vyras Stanislovas prieškariniame Vilniuje buvo žinomi kaip aktyvūs antisemitizmo priešininkai.
Marijos Fedeckos adresą žinojo visi, kuriems reikėjo pagalbos. Antai meno istorikas Jozefas Sandelis (Józef Sandel), pabėgęs nuo hitlerininkų teroro iš Vokietijos, Vilniuje pas ponią Fedecką rado prieglobstį ir atsidavusius draugus.
Nė kiek nestebina, kad toks žmogus kaip Marija Fedecka atsigręžė į tuos, kuriems nuo pat vokiečių okupacijos pradžios grėsė pavojus. Visos jos pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų išgelbėtos žmonių, stumiamų link neišvengiamos mirties, gyvybės ir kad būtų nugalėti tie, kurie daliai žmonijos paskelbė mirties nuosprendį.
Marija visada veikė be jokios organizacijos paramos. Kaip jos sūnus Ziemowitas sakė: „Per okupaciją mano mama stojo į asmeninį karą prieš gestapą…” Talkino jos vyras Stanislovas ir vaikai, retkarčiais jos sesuo Emilija Krzywiec-Pogorzelska ir keletas draugų. Esminė problema buvo surasti lėšų žydams gelbėti – Marijos dukra Barbara atsimena, kaip jos mama iš namų nešė parduoti daiktus į Vilniaus turgų.
Varšuvos žydų istorijos instituto mokslo darbuotoja Erna Podhorizer-Sandel rašė: „Trokštu papasakoti apie asmenį, ginantį visa, kas žmogiška ir pažangu, – tai Marija Fedecka, Vilniuje pagarsėjusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ponia Marija – jautrios širdies lenkė, netoleravusi nė vienos prievartos ir neteisybės apraiškos.
Nebuvo nė vienos nakties, kad po Marijos Fedeckos ir jos vyro stogu nebūtų glaudęsi žydų. Marija Fedecka papirkinėjo pasų įstaigos darbuotojus, siekdama gauti suklastotus „autentiškus“ dokumentus žmonėms, kuriems grėsė pavojus. Daugybė jų pagarbiai taria ponios Marijos vardą.“
Už išsaugotą gyvybę Marijai Fedeckai dėkingi Volodia Zalkindas, Roza Chwoles ir jos dukra Anna, ponia Szabad su dukterimis Amalia (Amy Szabad Navaro) ir Irena (Irena Szabad Pruzan), dr. Szadowskis su šeima, advokatas Mire Brandas, ponia Kaczerginska ir daugelis kitų. Per visą vokiečių okupaciją Marija Fedecka slapstė mažąją Vilniaus advokato dukrelę Adleną (Dala) Smilg. Kas ištvėrė šio laikotarpio košmarą, gali įsivaizduoti, kuo rizikavo žmogus, padedantis žydams. Tačiau Marija Fedecka nė karto nesusvyravo, kai žydai tais baisiais laikais patikėdavo jai savo vaikus.
Aleksandras Sedlis ir Emilija Sedlis per vieną iš akcijų Vilniaus gete 1941 metais pabėgo iš geto ir prisiglaudė pas Mariją Fedecką. Vėliau Marija apgyvendino juos pas savo pažįstamus.
Gabrielis Sedlis pas Mariją gyveno 1941-ųjų rugsėjį ir 1943-iaisiais, prieš patekdamas pas partizanus.
Marijos sūnus Ziemowitas, praėjus dešimtmečiams, prisimena: „/.../ kartą naktį mano lovoje miegojo ir žydas su peršauta krūtine, ir moteris, kurią jau buvo spėję užberti kalkėmis per žudynes Paneriuose“.
Netoli Lydos miesto, apie 150 km nuo Vilniaus, Fedeckių šeima turėjo dvarą, žinomą kaip Lebioda. Marijos Fedeckos žydų gelbėjimo planuose šio dvaro vaidmuo buvo itin reikšmingas. Ten buvo slapstomi žmonės, kuriuos Marijai pavykdavo atsivežti iš Vilniaus. Kelionė iki dvaro buvo itin pavojinga, vokiečiai tuomet dažnai tikrindavo traukinius ir kelius. Padedantieji žydams (taip pat ir jų šeimos) buvo baudžiami mirtimi.
Persekiojamieji likdavo Lebiodoje iki to laiko, kol Marija toje vietovėje surasdavo namus, kurių savininkai galėdavo nelaiminguosius priimti, dažnai net patiems savininkams nežinant, kad žmonės, dėl kurių buvo tariamasi, yra žydai. Keli žydai, kaip Noemi Szylanska, pasiliko Lebiodoje iki pat Tarybinės armijos atėjimo 1944-ųjų vasarą.
Marijai Fedeckai sekėsi gelbėti žydus, nes ji buvo itin sumani, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms bemat rasdavo tinkamą argumentą ar sprendimą, turėjo neeilinių gebėjimų įtikinti žmones, kurie jai buvo reikalingi, tam, ką buvo užsibrėžusi.
Fedeckių šeimos draugė Roza Chwoles ir jos dukra Anna (tuomet paauglė) buvo priverstos gyventi gete. Marija Fedecka kūrė planą, kaip iš ten išvesti Rozą. Ji apsivilko vieną vertingiausių savo daiktų – lapės kailinius, kad atrodytų kaip „kilni ponia“. Jai pavyko pasiekti, kad ją priimtų geto sargybos viršininkas. Marija jam paaiškino, kad jos siuvėjas kaip tik tuo metu, kai žydai buvo varomi į getą, siuvo jai suknelę ir pasiėmė jos medžiagą, „tokį brangų karo metu daiktą“. Taigi ji paprašė sargybos viršininką leidimo įeiti į getą, kad galėtų ten susirasti žydą „siuvėją“ ir atgauti savo medžiagą. Leidimas buvo suteiktas, ir Marija galėjo susitikti su Roza ir perduoti jai suklastotą pasą ar „šainą“ (žydams išduodamas darbuotojo pažymėjimas, suteikiantis jo gavėjui teisę dirbti ir egzistuoti jo 4 asmenų šeimai). Šis dokumentas padėjo Rozai įsilieti į žydų grupę, eidavusią dirbti į miesto „arijų“ dalį, ir pabėgti iš geto.
Roza ir jos dukra, kuri jau buvo „gerojoje dalyje“, buvo priimtos pas Fedeckius. Vėliau Stanislovas nuvežė jas į Šeibakpolę, dvarą netoli Lebiodos, kur jos su suklastotais dokumentais gyveno iki pat Tarybinės armijos atėjimo.
Marijos Fedeckos sumanumas ir gebėjimas įtikinėti dar kartą atsiskleidžia pritrenkiančiame ir pavojingame epizode, istorijoje apie mažą žydų mergaitę, vardu Dala (Adlena Smilg), kuri buvo paslėpta Marijos namuose Vilniuje per visą vokiečių okupaciją.
Marijos dukra Barbara, tuomet paauglė, prisimena, kaip, kažkam įskundus, lietuviai gestapo agentai atėjo į jų namus. Jos mama iškart suprato, kas šie trys žmonės, per sodą besiartinantys prie namo, ir žaibiškai sumojo, ką daryti. Ji pasakė mergaitei, kuri gyveno jos bute, skubiai pažadinti vaiką, kuris tuomet miegojo verandoje, nuvesti jį į kitą gatvę ir paprašyti ko nors, ką ji pažįsta, laikinai jį priimti. O pati pasislėpė kaimynų bute. Kaimynai buvo austrai, dirbantys geležinkelio apsaugoje (Bahnschutz). Barbara liko viena bute. Gestapo agentai apieškojo butą ir tardė Barbarą, bet ši neigė ieškomo vaiko buvimą. Aiškindama, iš kur atsirado žaislai ir kiti „kompromituojantys“ daiktai, ji atkakliai laikėsi savo: „Šie žaislai mažos vokietaitės, mūsų kaimynų dukters, kuri pas mus dažnai ateina ir žaidžia mūsų bute.“ Ilgai tardę, pareigūnai įsakė, kad Marija būtų kitą dieną namuose, ir išėjo. Sunkvežimis, kuris laukė, kad nugabentų Fedeckių šeimą ir žydų vaiką į Panerius, nuvažiavo tuščias.
Žadėtą dieną tardyti Marijos Fedeckos atėjo jaunas agentas. Ji buvo paprašiusi saviškių išeiti iš namų ir susitiko su juo viena. Praėjus keturioms valandoms, kažkas iš šeimos narių nebeištvėręs grįžo vidun ir savo akimis pamatė „stebuklą“: Marija ir jaunasis agentas, tardami atsisveikinimo žodžius, spaudė vienas kitam ranką.
Jaunas lietuvis atėjo dirbti į gestapą nusivylęs meile. Jį labai sujaudino Marijos istorija ir jos filosofinis ir etinis požiūris. Erna Podhorizer rašė: „<…> ji vis diskutavo su gestapo agentu. Ilgo „pokalbio“ gale ji paklausė, ar jis būtų pajėgus apkabinti savo paties vaiką, jei jo rankos būtų suteptos kitų vaikų krauju…“
Marija prisipažino, kad jos namuose yra maža mergaitė. Aiškindama, kodėl mergaitės semitiški bruožai, Marija sakė gestapininkui, jog tai nesantuokinis jos vyro ir karaimės vaikas.
Pabaigoje jaunasis lietuvis pažadėjo Marijai, kad išeis iš gestapo! Savo pažadą jis ištesėjo ir po kelių dienų atnešė žmonių, kurie turėjo būti suimti, pavardes, prašydamas juos perspėti. Pamažu jis tapo šeimos draugu, tiesa – „sunkoku”, nes tai irgi buvo žmogus, kurį reikėjo globoti ir prireikus nuraminti. Vėliau jis išvyko iš miesto.
Neįmanoma išvardyti visko, ką padarė Marija Fedecka, gelbėdama žydus, apie tai buvo rašoma, kalbama, prisimenama...
Po karo Marija Fedecka atsisakė viešai paliudyti savo veiklą: „Aš nenoriu dabar išsamiai pasakoti, ką per okupaciją padariau dėl žydų.”
Elžbieta Grabska-Wallis rašė: „Marija Fedecka liko atminty tų, kurie ją pažinojo įvairiuose jos gyvenimo tarpsniuose kaip labai drąsų ir aukštos moralės žmogų. Nepriklausanti jokiai partijai, visada pastebėdavusi primestą neteisybę, nesilaikanti šabloniškų nuostatų, Marija Fedecka visada veikė remdamasi tik savo pačios principais. Kai reikėdavo padėti, ji reaguodavo skubiai ir labai veiksmingai.
…Paklausta, ar suvokė, koks pavojus grėsė jos pačios vaikams dėl jos veiklos okupacijos metu, ji atsakė: „Kaip aš galėjau elgtis kitaip, kai greta kiti vaikai – žydų vaikai – žudomi.“
Marijos vardas pagerbtas žydų poezijoje. Po karo garsus poetas Avromas Suckeveris parašė poemą „Marija Fedecka“ apie žydų mergaitės Dvoiros išgelbėjimą. Šis kūrinys neseniai vėl atgimė, jo dalį Danielis Katzas išvertė į lenkų kalbą. Daniel Kac taip pat prisiminė, kad Vilniaus žydai Mariją Fedecką vadindavo žydų Mergele Marija.
1987 metais Marija Fedecka pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole, o 2003-iaisiais Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus