žydų gelbėtojai

Birutė FEDARAVIČIENĖ Petras FEDARAVIČIUS Petro Fedaravičiaus pažintis ir draugiški santykiai su gydytojo Ovsejaus ir Gitos Portnovų šeima užsimezgė prieškariniame Kaune. Portnovai gyveno kartu su jaunesniąja dukra Dina; vyresnioji duktė Roza dar prieš karą ištekėjo ir išvyko gyventi į Londoną. Prasidėjus karui, Dina Portnovaitė, per sąmyšį net nesugebėjusi įspėti tėvų, pasitraukė su Kauną paliekančia sovietų kariuomene. Gydytojas Ovsejus Portnovas su žmona neužilgo pateko į Kauno getą. Jau gyvendamas gete, pirmąjį karo rudenį jis mirė nuo vėžio. 1941 m. spalio mėnesio 28 d., vadinamos Didžiosios akcijos metu, žmonės geto teritorijoje esančioje Demokratų aikštėje buvo „rūšiuojami“ arba kairėn, arba dešinėn. Gita Portnovienė pateko į dešinę pusę, kas reiškė būsimą sušaudymą. Tūkstančiai pasmerktųjų buvo nuvaryti į IX fortą. Žmonės šaukė, klykė, maldavo pasigailėti... Per tą sąmyšį Gitai Portnovienei prieš pat sušaudymą pavyko pabėgti ir nusigauti iki Petrašiūnų. Ji pasibeldė į Federavičių buto langą... Negalvodami apie pavojų, Birutė ir Petras Fedaravičiai įsileido vidun alkaną, išvargusią bičiulę ir suteikė jai prieglobstį. Po kurio laiko iš vokiečių okupuotos Ukrainos buvo atvežti Kijevo popieriaus fabriko darbininkai atlikti darbo prievolę Petrašiūnų popieriaus fabrike. Tada Fedaravičiai, tuo pasinaudoję, sugalvojo parūpinti suklastotus dokumentus besislapstančiai Gitai Portnovienei. Padedant Kauno miesto gyventojui Nekrošiui, Petrui Fedaravičiui pavyko gauti dokumentus Ninos Solovjovos pavarde. Tačiau neužilgo kažkas įskundė Fedaravičius, neva jų bute slepiama žydė. Apie skundą Fedaravičius įspėjo patikimi žmonės iš policijos, jie patarė kuo skubiau paslėpti Gitą Portnovienę saugioje vietoje. Pradžioje, padedant vienuoliams, pavyko rasti prieglobstį esančiame šalia kapucinų vienuolyne, kiek vėliau Gita buvo nuvežta į vasarnamį, kur reikėjo prižiūrėti buvusiųjų kijeviečių darbininkų vaikus ir gaminti jiems maistą. Bet tarp vaikų pamažu pasklido kalbos, kad jų prižiūrėtoja yra žydė ir vėl teko ieškoti prieglobsčio kitur. Fedaravičių prašymu Gita vėl buvo trumpam priglausta kapucinų vienuolyne. Būtinai reikėjo rasti nuošalią ir saugią vietą. Tuomet Fedaravičiai kreipėsi į pažįstamą Juliją Biliūnienę- Matijošaitienę ir jos dukrą Meilę Lukšienę, kad paslėptų Gitą Portnovienę joms priklausiančiame nuošaliame ūkyje Paapsuonio kaime netoli Kruonio. Gita Portnovienė buvo slapta nuvežta į naują vietą ir įkurdinta kaip ekonomė ir auklė. Į šį ūkį dažnai atvažiuodavo ir Petras Fedaravičius. Pagaliau Gita Portnovienė sulaukė tos dienos, kai 1944 m. vasarą į vakarus nusirito fronto banga, ir vokiečių kariuomenė negrįžtamai pasitraukė. Ilgai nelaukus, Gita Portnovienė patraukė į Vilnių, kur vaikščiojant miesto gatvėmis, jos laukė maloni staigmena – netikėtai sutiko gyvą ir sveiką dukrą Diną, evakuacijoje ištvėrusią Leningrado blokadą ir grįžusią į Lietuvą. Gelbėdami Gitą Portnovienę, Fedaravičiai rasdavo išeitį iš sunkiausių padėčių. Kaip sako Birutė Fedaravičienė: „Nebuvo nė minties, kad galime pasielgti kitaip, negu diktavo mūsų sąžinė“. Petrui Fedaravičiui mirus, Dina Portnovaitė atsiuntė telegramą, pareikšdama Birutei Fedaravičienei, jos motinos gelbėtojai, gilią užuojautą. Gita Portnovienė negalėjo užjausti ir padėkoti – ji 1953 metais mirė Vilniuje.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005