žydų gelbėtojai
Eidintienė Zofija
Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų „Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias“
Vienu metu mano draugas Abramas Desiatnikas kuriam laikui buvo mane įtaisęs į kunigų seminarijos dvarą, esantį maždaug 2 km nuo Telšių – Džiuginėnų kaime. Tame dvare, vadinamajame seminarijos palivarke, gyveno kelios šeimos: Eidintai (pas juos aš apsigyvenau), Šimkai ir Tekoriai.
Noriu pažymėti, kad visos trys šeimos man labai padėjo. Ten gyvenau be baimės, dirbau ir buvau gerai pavalgęs. Visi rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Ypač daug padėjo Adelė Eidintaitė. Tik vienuolikos metų, o proto turėjo kaip suaugusi moteris. Ji nuėjo į Telšius pas daktarą Plechavičių paprašyti man drabužių. Kai mūsų ieškojo gestapas, ji vėl nuėjo į Telšius – šįkart pas Adomaitį paprašyti, kad išvestų mane į nepavojingą vietą. Man ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalba bėdoje.
Šis dvaras buvo man prieglobstis apie pusantro ar du mėnesius. Naktimis tenai ganiau arklius. Po kiek laiko pasikeitė dvaro ūkvedys. Nors naujasis ūkvedys žinojo, kas aš esu ir man padėjo, tačiau aš nejutau jam pasitikėjimo ir po kiek laiko vėl išėjau į Vygantiškių kaimą, ten kelias savaites pabuvau pas Leoną Austį.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Vienu metu mano draugas Abramas Desiatnikas kuriam laikui buvo mane įtaisęs į kunigų seminarijos dvarą, esantį maždaug 2 km nuo Telšių – Džiuginėnų kaime. Tame dvare, vadinamajame seminarijos palivarke, gyveno kelios šeimos: Eidintai (pas juos aš apsigyvenau), Šimkai ir Tekoriai.
Noriu pažymėti, kad visos trys šeimos man labai padėjo. Ten gyvenau be baimės, dirbau ir buvau gerai pavalgęs. Visi rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Ypač daug padėjo Adelė Eidintaitė. Tik vienuolikos metų, o proto turėjo kaip suaugusi moteris. Ji nuėjo į Telšius pas daktarą Plechavičių paprašyti man drabužių. Kai mūsų ieškojo gestapas, ji vėl nuėjo į Telšius – šįkart pas Adomaitį paprašyti, kad išvestų mane į nepavojingą vietą. Man ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalba bėdoje.
Šis dvaras buvo man prieglobstis apie pusantro ar du mėnesius. Naktimis tenai ganiau arklius. Po kiek laiko pasikeitė dvaro ūkvedys. Nors naujasis ūkvedys žinojo, kas aš esu ir man padėjo, tačiau aš nejutau jam pasitikėjimo ir po kiek laiko vėl išėjau į Vygantiškių kaimą, ten kelias savaites pabuvau pas Leoną Austį.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus