žydų gelbėtojai
Dobrovolskis Algirdas Mykolas
Eduardas Gutmanas
Visa mūsų šeima slapstėsi skirtingose vietose, bet mes visada susirinkdavome pas motiną Parodos g. 11. Ten mes pastogėje buvome net slėptuvę įsirengę. Ten dažnai užeidavo ir Bronius Gotautas, su kuriuo man teko nemaža pabendrauti. Bronius buvo nepaprastai įdomus žmogus. Kai aš vieną kartą jo paklausiau, kodėl jis netapo vienuoliu, o tik broliuku, t. y. vienuolyno patarnautoju, jis atsakė, kad, norint tapti vienuoliu, reikia mokslo. Bronius buvo nepaprastai taurios sielos žmogus, bet iš tiesų bemokslis. Aš net abejoju, ar jis buvo raštingas. Apie politiką, filosofiją ir net religiją jis niekada nekalbėdavo. Jam buvo svetimas religinis fanatizmas, jis niekada neversdavo ir net nesiūlydavo žydams pereiti i katalikų tikėjimą, kaip tai darė kiti kunigai. Tačiau prieš valgydamas Bronius visada tylom sukalbėdavo maldą ir persižegnodavo. Jo pašaukimas buvo tarnauti žmonėms. Jis gyveno labai asketiškai, drabužiai – lopas ant lopo, bet visuomet švarūs; batus avėdavo tik žiemą, vasarą vaikščiodavo basas. Nuolatinės gyvenamosios vietos taip pat neturėjo. Kur užklupdavo jį naktis, ten ir nakvodavo. Reikia ypatingai pabrėžti – viską jis darė be jokios naudos sau. Aš nežinau nė vieno jo išgelbėto žmogaus, iš kurio jis būtų paėmęs pinigų ar kokių kitų dovanų. Jis niekada nepasakodavo apie išgelbėtuosius žmones, neminėdavo jų pavardžių. Bronius parūpindavo žydams ne tik dokumentų, bet, svarbiausia, surasdavo jiems prieglobstį. Tam jis pasitelkdavo savo labai gausius pažįstamus, eilinius miesto ir kaimo žmones. Jis artimai bendravo su kunigu Algirdu Mykolu Dobrovolskiu, kuris jam parūpindavo fiktyvius pasus ar krikšto dokumentus. Bronius Gotautas buvo visų labai gerbiamas, visų mielai priimamas. Puikus psichologas. Gerai pažinojo žmones, su kuriais jam teko bendrauti, išmanė kiekvieno privalumus ir trūkumus. Vienais jis visiškai pasitikėjo, kitiems ne viską pasakydavo.
Paskutiniais okupacijos metais gestapas, informuotas apie Gotauto veiklą, pradėjo jo ieškoti. Bet kaip pagauti tokį žmogų, kuris ir pats nežino, kur bus rytoj?
Apie 1946 m. mano tėvas gavo Broniaus laišką iš Vakarų Vokietijos (greičiausiai laišką rašė kas kitas, Bronius tik diktavo). Laiške Gotautas rašė, kad jis sunkiai sirgęs, buvęs stovykloje ir atsargiai klausė, ar jam verta grįžti. Mes pasitarėme ir, žinodami, kaip tuo laiku buvo elgiamasi su tokiais grįžtančiais, labai diplomatiškai patarėme jam negrįžti. Taip ryšiai su juo nutrūko.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Visa mūsų šeima slapstėsi skirtingose vietose, bet mes visada susirinkdavome pas motiną Parodos g. 11. Ten mes pastogėje buvome net slėptuvę įsirengę. Ten dažnai užeidavo ir Bronius Gotautas, su kuriuo man teko nemaža pabendrauti. Bronius buvo nepaprastai įdomus žmogus. Kai aš vieną kartą jo paklausiau, kodėl jis netapo vienuoliu, o tik broliuku, t. y. vienuolyno patarnautoju, jis atsakė, kad, norint tapti vienuoliu, reikia mokslo. Bronius buvo nepaprastai taurios sielos žmogus, bet iš tiesų bemokslis. Aš net abejoju, ar jis buvo raštingas. Apie politiką, filosofiją ir net religiją jis niekada nekalbėdavo. Jam buvo svetimas religinis fanatizmas, jis niekada neversdavo ir net nesiūlydavo žydams pereiti i katalikų tikėjimą, kaip tai darė kiti kunigai. Tačiau prieš valgydamas Bronius visada tylom sukalbėdavo maldą ir persižegnodavo. Jo pašaukimas buvo tarnauti žmonėms. Jis gyveno labai asketiškai, drabužiai – lopas ant lopo, bet visuomet švarūs; batus avėdavo tik žiemą, vasarą vaikščiodavo basas. Nuolatinės gyvenamosios vietos taip pat neturėjo. Kur užklupdavo jį naktis, ten ir nakvodavo. Reikia ypatingai pabrėžti – viską jis darė be jokios naudos sau. Aš nežinau nė vieno jo išgelbėto žmogaus, iš kurio jis būtų paėmęs pinigų ar kokių kitų dovanų. Jis niekada nepasakodavo apie išgelbėtuosius žmones, neminėdavo jų pavardžių. Bronius parūpindavo žydams ne tik dokumentų, bet, svarbiausia, surasdavo jiems prieglobstį. Tam jis pasitelkdavo savo labai gausius pažįstamus, eilinius miesto ir kaimo žmones. Jis artimai bendravo su kunigu Algirdu Mykolu Dobrovolskiu, kuris jam parūpindavo fiktyvius pasus ar krikšto dokumentus. Bronius Gotautas buvo visų labai gerbiamas, visų mielai priimamas. Puikus psichologas. Gerai pažinojo žmones, su kuriais jam teko bendrauti, išmanė kiekvieno privalumus ir trūkumus. Vienais jis visiškai pasitikėjo, kitiems ne viską pasakydavo.
Paskutiniais okupacijos metais gestapas, informuotas apie Gotauto veiklą, pradėjo jo ieškoti. Bet kaip pagauti tokį žmogų, kuris ir pats nežino, kur bus rytoj?
Apie 1946 m. mano tėvas gavo Broniaus laišką iš Vakarų Vokietijos (greičiausiai laišką rašė kas kitas, Bronius tik diktavo). Laiške Gotautas rašė, kad jis sunkiai sirgęs, buvęs stovykloje ir atsargiai klausė, ar jam verta grįžti. Mes pasitarėme ir, žinodami, kaip tuo laiku buvo elgiamasi su tokiais grįžtančiais, labai diplomatiškai patarėme jam negrįžti. Taip ryšiai su juo nutrūko.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999