žydų gelbėtojai
Dimšienė Julija
Julija DIMŠIENĖ
Kazimieras DIMŠA
Antanina PALČIAUSKIENĖ (DIMŠAITĖ)
Gabrielė PRAKELIENĖ (DIMŠAITĖ)
Prieš karą Iciko ir Idos Kalamickų šeima gyveno Sepijoniškių kaime, Žiežmarių valsčiuje, ir užsiėmė žemdirbyste bei gyvulių prekyba. Iš kartos į kartą toje pačioje vietoje gyvenę Kalamickai gerai pažinojo savo kaimynus lietuvius ir lenkus, su jais bendravo ir bendradarbiavo.
Iš Jakovo ir Dovydo Kalamickų liudijimo:
1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir atsidūrė vokiečių užimtoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudymas, areštai ir šaudymai, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus ir, mūsų laimei, pavyko išgyventi per visą trejų metų okupacijos laikotarpį, nors ir neapleisdavo kasdieniai pavojai ir baimė. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme daugiau kaip 70 slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastuose bunkeriuose.
Vieną naktį Kalamickų šeimos narius – Iciką Kalamicką ir jo žmoną Idą, sūnus Jakovą ir Dovydą, Kalamicko žmonos seserį Rają, mažąjį Emanuelį, Rajos Berkman-Šlom-Šiff sūnų, pas Juliją ir Kazimierą Dimšas į Klieriškių iš Guronių kaimo atvežė Feliksas Bušauskas, pas kurį Kalamickai iki tol slapstėsi, tačiau, pastebėjus kaimynams, buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą.
Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje buvo septyni vaikai – trys dukterys ir keturi sūnūs. Ūkį tvarkė šeimos nariai, tik sezoniniams darbams samdė darbininkus. Šeima maitinosi iš savo žemėje užauginamų produktų, sutarė su kaimynais sentikiais rusais, pažinojo daugelį žydų iš artimiausio Žiežmarių miestelio, taip pat ir Iciką Kalamicką iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima padėjo Kalamickams drabužiais ir maistu, dar prieš jiems apsigyvenant jų ūkio senajame name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie išbuvo iki pavasario, kol pasklido gandas, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko keisti slapstymosi vietą.
Kalamickams apsigyvenus Dimšų ūkyje, jiems padėjo ir Dimšų vaikai. Antanina Dimšaitė (vėliau Palčiauskienė) ir Gabrielė Dimšaitė (vėliau Prakelienė), nešiodavo maistą, kartu su savo broliais ir seserimis saugodavo nuo pašalinių akių.
Prieš karą Iciko ir Idos Kalamickų šeima gyveno Sepijoniškių kaime, Žiežmarių valsčiuje, ir užsiėmė žemdirbyste bei gyvulių prekyba. Iš kartos į kartą toje pačioje vietoje gyvenę Kalamickai gerai pažinojo savo kaimynus lietuvius ir lenkus, su jais bendravo ir bendradarbiavo.
Iš Jakovo ir Dovydo Kalamickų liudijimo:
1941 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, mūsų šeima nesuspėjo pabėgti į Rytus ir atsidūrė vokiečių užimtoje Lietuvoje. Kai prasidėjo žydų gaudymas, areštai ir šaudymai, pradėjome slapstytis pas tėvų pažįstamus ūkininkus ir, mūsų laimei, pavyko išgyventi per visą trejų metų okupacijos laikotarpį, nors ir neapleisdavo kasdieniai pavojai ir baimė. Per tuos trejus siaubingus metus pakeitėme daugiau kaip 70 slapstymosi vietų kaimuose ir vienkiemiuose, miškuose, bulvių saugojimo duobėse, iškastuose bunkeriuose.
Vieną naktį Kalamickų šeimos narius – Iciką Kalamicką ir jo žmoną Idą, sūnus Jakovą ir Dovydą, Kalamicko žmonos seserį Rają, mažąjį Emanuelį, Rajos Berkman-Šlom-Šiff sūnų, pas Juliją ir Kazimierą Dimšas į Klieriškių iš Guronių kaimo atvežė Feliksas Bušauskas, pas kurį Kalamickai iki tol slapstėsi, tačiau, pastebėjus kaimynams, buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą.
Julijos ir Kazimiero Dimšų šeimoje buvo septyni vaikai – trys dukterys ir keturi sūnūs. Ūkį tvarkė šeimos nariai, tik sezoniniams darbams samdė darbininkus. Šeima maitinosi iš savo žemėje užauginamų produktų, sutarė su kaimynais sentikiais rusais, pažinojo daugelį žydų iš artimiausio Žiežmarių miestelio, taip pat ir Iciką Kalamicką iš Sepijoniškių kaimo. Dimšų šeima padėjo Kalamickams drabužiais ir maistu, dar prieš jiems apsigyvenant jų ūkio senajame name. Atsiradę pas Dimšas vieną žiemos naktį, jie išbuvo iki pavasario, kol pasklido gandas, kad kažkas gyvena pas Dimšas, ir Kalamickams teko keisti slapstymosi vietą.
Kalamickams apsigyvenus Dimšų ūkyje, jiems padėjo ir Dimšų vaikai. Antanina Dimšaitė (vėliau Palčiauskienė) ir Gabrielė Dimšaitė (vėliau Prakelienė), nešiodavo maistą, kartu su savo broliais ir seserimis saugodavo nuo pašalinių akių.