žydų gelbėtojai

1941 metų rugpjūtį Kauno gete atsidūrė Izraelis Kaplanas, jo žmona Lėja Grinštein Kaplan, penkerių metų dukrelė Judita ir aštuonerių sūnus Šalomas. 1942 metais šeimos galva Izraelis Kaplanas buvo perkeltas į Rygos getą, o motina su vaikais liko Kauno gete. 1943 metais Lėja Kaplan pradėjo dirbti “Veltinio” fabrike, kuris radosi priešais getą, kitoje Neries upės pusėje. Pasklidus gandams apie būsimą vaikų akciją, ji pradėjo galvoti apie savo vaikų gelbėjimą. 1943-jų metų gruodį ji išnešė iš geto savo dukrelę Juditą, o po Vaikų akcijos, 1944 m. balandžio 12 d. pavyko perkelti per upę Šalomą Kaplaną, kur sutartoje vietoje jau laukė pažįstama fabriko darbininkė. Pradžioje Šalomą Kaplaną nuvedė pas sutikusią jį priglausti Juliją Grincevičienę, o vėliau Lėja Kaplan, pasitarusi su dar viena bendradarbe – Ona Pečkyte, nusprendė paieškoti berniukui saugesnės vietos kaime. Toliau berniuko gelbėjimą organizavo Onos Pečkytės pažįstami Magdė ir Viktoras Daugėlos iš Dženčialiaukos kaimo Marijampolės rajone. Jie susitarė su Viktoro broliu Vincu Daugėla, gyvenusiu nuošalioje vietoje, Liepynų kaime, Marijampolės r., kad jis paims Šalomą ir pervežė ten berniuką. Globojamas Vinco Daugėlos ir jo sugyventinės Onos Viesnauskaitės, Šalomas Kaplanas Liepynų kaime, Marijampolės rajone sulaukė karo pabaigos. Šalomo Kaplano sesuo Judita buvo išduota gestapui, jos žūties data nežinoma, o motina žuvo Kauno geto likvidavimo metu.

2008 metais Dr. Shalom Eilati (Šalomas Kaplanas) išleido atsiminimų knygą: Shalom Eilati, Crossing the River, The Alabama University Press, 2008, pp. 293