žydų gelbėtojai

Fridos Michnaickytė gelbėjimosi istorija
Maksimas Rudekas

Karo metais buvo labai sunku tai, kad negalėjai pasitikėti nė vienu savo kaimynu. Tuo labiau valdžios atstovais, kurie dažnai atvažiuodavo į kaimą, kur mes gyvenome. Atvažiuoja vienu reikalu – dėl mokesčių mokėjimo, o nežinai, ko iš tiesų ieškos. Man teko saugoti, perspėti, jeigu jau kas atvažiuoja. Perspėti, kad pasislėptų. <...> Tuo metu labai atsargiai reikėjo elgtis. Nes jeigu būtų sužinoję, beveik visiems būtų grėsęs toks pat likimas – tiek saugojamiems, tiek visai mūsų šeimai.
Iš Algimanto Dailidavičiaus kalbos per iškilmes Vilniaus Žvėryno gimnazijoje 2005 metų gruodžio 15 dieną, priimant Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimą.

Vėlyvą 1943 metų lapkričio vakarą į Vinco ir Uršulės Dailidavičių namus Vilkaviškio rajone, Pagramdų kaime, atklydo sužalota aštuonerių devynerių metų mergaitė. Jos išvaizda bylojo, kad tai žydaitė, kuriai reikalinga neatidėliotina pagalba.
Uršulė Dailidavičienė mergaitę išmaudė, sutvarstė žaizdas, pavalgydino ir paguldė miegoti. Tik praėjus kelioms dienoms, kai pas Dailidavičius savo dukrą Fridą surado tėvai – Maša ir Giršas Michnaickiai, paaiškėjo visos šios šeimos gelbėjimosi aplinkybės.
Prieškariu Maša ir Giršas Michnaickiai gyveno Vilkaviškyje. Maša Davidavičiūtė-Michnaickienė dirbo medicinos seserimi – iš pradžių Kauno žydų ligoninėje, vėliau, sugrįžusi į Vilkaviškį, pas daktarą Babelį. Pirmosios pagalbos kabinetą ji turėjo įsirengusi ir savo namuose. Mašos vyras Giršas Michnaickis su savo pusbroliais dirbo dėdės Sabolevičiaus šerių fabrike. 1934 metais Mašos ir Giršo Michnaickių šeimoje gimė pirmagimė Frida. Tomis laimingomis dienomis nė vienas šios šeimos narys negalėjo nei nujausti, nei numanyti, kokia katastrofa ir išmėginimai jų laukia ateityje.
Kai Lietuvą okupavo sovietai, Giršo Michnaickio gimines – Vilkaviškio šerių fabriko savininkas Elijas Sabolevičius su žmona buvo ištremti į Sibirą, ir daugiau niekas nieko apie juos negirdėjo. Giršą Michnaickį tada išgelbėjo fabriko darbininkai, įrodinėdami, kad Giršas yra ne kapitalistas, o toks pats darbininkas kaip ir jie visi.
Vos prasidėjus vokiečių invazijai, Vilkaviškio miesto kareivinėse kartu su visais kitais miestelio žydais buvo uždaryti ir Michnaickiai. Jiems pavyko pabėgti iš kareivinių ir 1941-ųjų rugsėjį Maša ir Giršas Michnaickiai su dukra Frida atsidūrė Kauno gete. Kareivinėse likę Mašos Davidavičiūtės-Michnaickienės ir Giršo Michnaickio giminės buvo sušaudyti kartu su visais kitais Vilkaviškio žydais.
1943 metų lapkritį Michnaickiai nusprendžia bėgti iš Kauno geto. Su jais – ir Mašos Michnaickienės sesuo Ema Davidovičiūtė, prieš karą gyvenusi Kaune ir dirbusi Lietuvos banke. Jie nusprendžia ieškoti pagalbos savo gimtajame krašte – Vilkaviškio rajone. Prasideda prieglobsčio paieškos pas ūkininkus, kupinos rūpesčių ir baimės naktys bei dienos.
Kartą Maša ir Giršas trumpam paliko savo dukrą Fridą pas vienus ūkininkus, o patys išėjo ieškoti kažkur netoliese besislapstančios Mašos sesers Emos. Jiems būtinai reikėjo gauti pinigų – užmokėti moteriai, vardu Juzė, kuri už atlygį buvo sutikusi prižiūrėti ką tik gimusią Fridos sesutę. Deja, savo mažosios dukrelės Maša ir Giršas Michnaickiai neberado gyvos, o tuo tarpu skaudi nelaimė ištiko pas ūkininkus pasilikusią jų dukrą Fridą.
Frida buvo palikta namuose su sena moterimi, jai buvo liepta pašerti kiaules, o šeimininkai dirbo laukuose. Nešdama kibirus ėdalo kiaulėms, sodybos kieme Frida pastebėjo moterį su šuniuku. Pamačiusi nepažįstamą ir skubėdama pasislėpti, mergaitė įlindo į gardą tarp kiaulių, tačiau netikėtai kiaulės ją užpuolė ir žiauriai sukandžiojo. Išgirdusi Fridos riksmą, ją išgelbėjo senutė – atidarė gardo duris ir taip išlaisvino mergaitę.
Iš Fridos Arinovski (Michnaickytės) liudijimo:
Buvau visa sudraskyta, dešinė ranka net iki kaulo. Sugrįžę ir viską sužinoję, šeimininkai davė pavalgyti, kažkokį skudurą žaizdai aprišti ir liepė išeiti. Klaidžiojau iki vakaro, o sutemus pasibeldžiau į Dailidavičių namus. Šeimininkė Uršulė, pamačiusi mane, pagailėjo ir paliko savo namuose...
Iki tol nepažįstami žmonės Vincas ir Uršulė Dailidavičiai užjautė nelaiminguosius – pradžioje priglaudė mažąją Fridą, kurios būklė jau buvo kritiška, o vėliau ir mergaitės tėvus, nutarę padėti šiai šeimai slapstytis, kol jie susiras kitą vietą.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad rasti kitą saugią vietą nėra paprasta. Taip ir pasiliko Michnaickiai pas Dailidavičius iki karo pabaigos.
Ūkiniame pastate buvo įrengta slėptuvė, joje bėgliai slėpdavosi iškilus pavojui. Rengdami žydų gaudynes, kaime dažnai pasirodydavo vokiečių kareiviai ir lietuvių policininkai. Galima tik įsivaizduoti, ką tokiomis valandomis tekdavo išgyventi besislapstantiems ir jų gelbėtojams.
Dailidavičių sūnus Algimantas lankė gimnaziją Vilkaviškyje, tačiau negalėdavo pasikviesti namo draugų, nes bijojo, kad kas ko nepastebėtų. Kaip įprasta, suaugusieji dirbdavo ūkyje, o Algimanto užduotis buvo nunešti maistą ir saugoti, kad niekas iš pašalinių nepastebėtų besislapstančiųjų. Vasarą, dienos metu, Michnaickiai kartais slapstydavosi miške ar krūmynuose šalia namų. Tada Algimantas specialiai atsivesdavo namo draugus, kad šie įsitikintų, jog pašalinių ūkyje nėra. Apie tai, jog Dailidavičių ūkyje slapstėsi žydai, žinojo tik Vinco Dailidavičiaus sesuo ir pora kaimynų, kurie taip pat slėpė žmones. Visi žydus gelbėjusieji žinojo, kaip tai yra rizikinga ir kuo tai gali baigtis.
Vienu metu beveik tris mėnesius Dailidavičių sodyboje slapstėsi ir Mašos Michnaickienės sesuo Ema, tačiau vienoje vietoje slėpti tiek daug žmonių buvo pavojinga. Vincas Dailidavičius išvežė Emą Davidovič pas savo seserį M. Svotelienę, gyvenusią kitame kaime, kur ši sulaukė karo pabaigos.
Pokario metais Michnaickiai apsigyveno Kaune. Deja, labai trumpai po išvadavimo tegyveno šeimos galva Giršas Michnaickis: jis susirgo ir mirė 1945 metais Kaune.
Išsigelbėjusioji Ema Davidovič 1977 metais buvo iškviesta liudyti į Vokietiją karo nusikaltėlio teisme. Nelaimei, teismo proceso metu ją ištiko infarktas, ten ji ir mirė.
Maša Michnaickienė ir Frida Michnaickytė-Arinovski su savo gelbėtojais Vincu ir Uršule Dailidavičiais, jų sūnumi Algimantu bendravo ir po karo – kai Algimantas Dailidavičius studijavo Žemės ūkio akademijoje, jis gyveno Fridos šeimoje. Vėliau, Mašai Michnaickienei ir jos dukrai Fridai emigravus į Izraelį, šeimos išsiskyrė, tačiau kai po ilgos pertraukos, 1994-aisiais, Frida atskrido į Lietuvą, draugystė atsinaujino, ir jau 1998 metais pirmą kartą Fridos Michnaickytės-Arinovski šeimą Izraelyje aplankė Algimantas Dailidavičius.
Iš Fridos Arinovski 2008 metų laiško:
1994 metais aš pirmą kartą atskridau į Lietuvą, norėdama susirasti Dailidavičių šeimą. Ir nuo to laiko kas metai aplankau visas man brangias vietas – septynias Vilkaviškio duobes, kur visa mano šeima, ir, žinoma, Dailidavičius. Ir šiais metais Algimantas su savo miela žmona Aldute viešėjo pas mus.
Vincas ir Uršulė Dailidavičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1996 metais, o 2004-aisiais šis garbingas titulas suteiktas ir jų sūnui Algimantui.

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus