žydų gelbėtojai

VERONIKA BUTKIENĖ (1876–1970)
JONAS BUTKUS (1878–1963)
RAPOLAS BUTKUS (1920–2000)

Prieš karą, kaip ir ne viena tos giminės karta, malūnininkas Mauša Leiba Mendelèvičius su žmona Hinda ir keturiais vaikais Frida, Riva, Chana ir Leizeriu gyveno Paverpenio kaime, Gedvainių k. Mendelevičius iki karo nuosavybės teise valdė 25 hektarų ūkį, vandens malūną su gyvenamosiomis patalpomis ir atskirą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais. Apylinkės žmonės Mendelevičiaus viensėdį vadindavo Blekarne. 1941 metų birželio 22 dieną naciams okupavus Lietuvą, liepos mėnesį dalis Kelmės žydų – apie 150 žmonių – buvo suvaryti į Mendelevičių ūkinius pastatus Paverpinio kaime, o iš ten netrukus buvo nuvaryti prie iškastų duobių ir nužudyti. Hinda ir Mauša Mendelevičiai su dar penkiolika jų giminės narių tąkart taip pat buvo sušaudyti kartu su Kelmės žydais, tačiau jų vaikams, uždarytiems su moterimis ir vaikais atskiroje daržinėje, žudynių išvakarėse su dar keliomis jaunomis moterimis ir merginomis pavyko prasikasti po pamatais ir pabėgti. Trys Mendelevičių vaikai – Riva, Chana ir Leizeris pabeldė į valstiečių Jono ir Veronikos Butkų duris gretimame Gedvainių kaime. Butkai, rizikuodami savo ir savo trijų vaikų Jadvygos, Alekso ir Rapolo gyvybėmis, neatstūmė trijų svetimų į mirtiną pavojų patekusių vaikų ir padarė viską, kad jie liktų gyvi. Riva Mendelevičiūtė, kuriai 1941-ųjų liepą buvo sukakę dvidešimt vieni metai ir kuri buvo neseniai ištekėjusi, bet jos vyrą nužudė per pirmąsias žudynes liepos 26-ąją, Butkų sodžiuje tapo Irena ir išsislapstė ten iki pat karo Lietuvoje pabaigos (1944 m.). Butkai savo namuose jai atitvėrė antrą sieną, kad mergina nesaugiausiomis akimirkomis galėtų tūnoti tarpusienyje. Jaunesniajai Mendelevičių dukrai Chanai Butkai netrukus rado vietą Vaiguvoje Marijos Rusteikaitės Dievo Apvaizdos seserų tuo metu globojamoje ir išlaikomoje prieglaudoje (joje vienuolės karo metais išslapstė mažiausiai penkiolika žydžių ir žydaičių). Vienuolės Chaną pakrikštijo Aldona ir globojo iki pat 1944-ųjų vasaros, o traukdamosi nuo Raudonosios armijos į Vakarus su dar keliais prieglaudos vaikais jos pasiėmė ir Chaną Aldutę. Po kiek laiko Chana JAV tapo vienuole. Seserys Riva ir Chana nepasimetė ir iki pat gyvenimo pabaigos susirašinėjo.
Leonu pavadintą Leizerį saugumo sumetimais, kad mažiau būtų matomas jų namuose, Butkai, kaip savo „atžalą“, leisdavo pas apylinkės ūkininkus ganyti gyvulių. Kai kurie ūkininkai numanė, kad Leizeris yra žydų vaikas, ir galiausiai atsirado vienas, kuris įdavė berniuką policijai. Tačiau Jonas Butkus atvėrė piniginę, davė policininkui kyšį ir išpirko globotinį. Pasitraukus vokiečiams, po karo Leonas lankė Kelmės gimnaziją ir įsitraukė į rezistencinę pogrindinę kovą. Už šią veiklą 1948 m. buvo NKVD suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio Intoje. Riva 1949 m. ištekėjo už Butkų sūnaus Rapolo ir gyveno Šiauliuose. Apie vyriausiąją Mendelevičių dukrą Fridą žinoma, kad 1941-aisiais ji buvo sušaudyta Kauno IX forte.
Gelbėtojus Butkus mini ir rašytojas Icchokas Meras Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje Ir be ginklo kariai: „Aš kaip maldą tariu pavardes žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, tarp jų ir mane, – tai Bronė ir Juozapas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stefa Kulevičiūtė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau“ („Apie didvyriškumą“, p. 282).

Veronika Butkienė, Jonas Butkus, Rapolas Butkus 2002 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi
VVGŽM, GS, f. 1, b. 1375

Tyrimą atliko Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Leiba Lipšicas, remtasi Rivos Mendelevičiūtės 1993 metų liudijimu.
Vita Morkūnienė, „Trys iš sušaudytos giminės“, Šiaulių kraštas, Nr. 62 (3162), 2003-03-18