žydų gelbėtojai

Aš, Nijolė Neimantienė, gimiau 1945 metais kovo 1 dieną Galkončių kaime Telšių rajone. Mano motina Valerija Bružienė mirė 1999 metais kovo 7 dieną.
Iš Mamos pasakojimų galiu truputį parašyti apie jus dominančius įvykius. Jei kas bus neaišku, prašau kreiptis į Haifą pas Rivą Berelovičienę, gimusią 1927 metais lapkričio 5 d.
Vieną vėlyvą vakarą į mūsų šeimos namų duris pasibeldė 14 metų mergaitė. Tai buvo Riva Levitaitė. Amžiną atilsį mano Tėveliai ją priglaudė. Anksčiau jie mergaitės nepažinojo, bet ji labai Tėveliams patiko. Priglaudę, rūpinosi mergaite kaip savo dukra. Mūsų šeimoje Riva slapstėsi nuo 1941 metų rugpjūčio iki 1944 metų spalio mėnesio.
Besislapstant Rivai pas mus, labiausiai kentėjo tėvelis, nes labai mylėjo mergaitę ir saugojo nuo baltaraiščių, kurie šaudė ir žudė, liepdavo tėveliui ją atvežti. Tėvelis nuvažiuodavo tuščiomis, sakydavo atvežiau, bet kai išeidavo žiūrėti ir jos nerasdavo, sakydavo – pabėgo. Nerasdami Rivos jie tėvelį mušė, klausė kur mergaitė, bet tėvelis jos neišdavė. Kai Riva išvyko iš mūsų namų, jai buvo 18 metų.
Valerija Bružienė, mama, gimė 1905 metais rugpjūčio mėn., mirė 1999 balandžio mėn., 7 dieną. Tėvas, Bružas Stanislovas, gimė 1898 metais Galkončių kaime, Telšių rajone. Tėvelis mirė 1965 metais balandžio 16 dieną. Riva su vyru dalyvavo laidotuvėse, nes tuo metu gyveno Kaune.
Tėvai ūkininkavo Telšių rajone, turėjo žemės, 1948 metais mus ištrėmė į Sibirą. 1957 metais rugpjūčio 17 dieną grįžome į Lietuvą. Tėvai grįžo pas dukrą, kuri nebuvo išvežta, nes slapstėsi. Apsigyvenome Žagarėje. Tėvelis dirbo melioracijos valdyboje, mama buvo namų šeimininkė. Buvo sunku, visi į mus, grįžusius iš Sibiro, žiūrėjo ne kaip į žmones.
Visą laiką palaikėme ryšius su Riva Berelovičiene, ir dabar neseniai gavau laišką.


1999 m. balandžio 7 d.