žydų gelbėtojai

Sarai Šilingauskaitei buvo vos ketveri, kai Šilingauskų šeimos draugai atnešė ją bulvių maiše pas Konstanciją ir Mindaugą Bražėnus. Mergaitę netrukus pakrikštijo, kad ji turėtų nesukeliančius vokiečių įtarimų dokumentus.
Antras vaikas, kurį išgelbėjo Konstancija Bražėnienė ir Mindaugas Bražėnas, buvo devynerių metų berniukas Aleksas Gringauzas. Berniuko tėvas Samuelis Gringauzas, žinomas advokatas ir Konstancijos pažįstamas, kreipėsi į ją, prašydamas išgelbėti jo sūnų nuo vokiečių darbo stovyklos. Bražėnienė iš karto sutiko ir, padėdama sūnaus Mindaugo, išgelbėjo berniuką. Aleksas buvo kartu su kitais 100 žydų varomas vokiečių karių į darbą. Kolona ėjo į oro uostą, pro Bražėnų namus Aleksote. Septyniolikmetis Mindaugas Bražėnas, kuris buvo prieš jo paties norą paimtas į vokiečių kariuomenę, papirko vokiečių karininką, priėjo prie žydų grupės apsivilkęs Wermachto uniformą, pasiėmė Aleksą ir parsivedė jį namo.
Du metus Aleksas beveik visą laiką praleido palėpėje. Mažajai Sarai buvo lengviau – ji nepatraukė į save dėmesio, nes buvo šviesiaplaukė ir laisvai kalbėjo lietuviškai. „Kai gatvėje buvo daug esesininkų, aš pasislėpdavau“, - pasakoja Sara Šilingauskaitė-Kapelovič. „Bet kitomis dienomis aš išeidavau į kiemą ir žaisdavau. Ji laikė karvę, todėl aš visada turėdavau pieno. Maisto buvo labai mažai, ir ji visada duodavo mums kas geriausia."
Artėjant vokiečių okupacijos pabaigai, 1944 metais, Aleksą perdavė Kauno jėzuitams. Slaptais keliais Aleksą kartu su kitais žydais išvežė iš Lietuvos. Galiausiai jis pasiekė Berlyną, kur jam pavyko vėl susitikti su savo tėvu.
Pasibaigus vokiečių okupacijai, Saros motina grįžo į Lietuvą pasiimti savo dukros. Saros tėvas ir Alekso motina per Holokaustą neišgyveno.