žydų gelbėtojai
Borisevičius Vincentas
Vincentas BORISEVIČIUS
Vyskupą Vincentą Borisevičių NKGB suėmė 1945 m. gruodžio 18 d. ir laikė šešias dienas. Ką jam sakė, kuo grasino, kaip kankino – nežinoma, tačiau aišku, kad NKGB jį norėjo užverbuoti. Kūčių dieną išleistas iš NKGB, vyskupas nuvyko pas arkivyskupą Mečislovą Reinį. Abu vyskupai ilgai kalbėjosi.
1946 m. sausį vysk. V. Borisevičius parašė pareiškimą NKGB komisarui ir kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su NKGB:
„...bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinami nei su mano charakteriu, nei – tuo labiau – su katalikų vyskupo pareigomis. Esu padėjęs skirtingų ideologijų šalininkams – išgelbėjau žydų Blatų ketverių metų mergaitę, maitinau rusų kareivius, padėjau žmonėms, vokiečių atvežtiems į Lietuvą. Ir visa tai dariau savo namuose. Kartu su kitais Lietuvos vyskupais pasirašiau memorandumą vokiečių valdžiai, kad nešaudytų žydų. /.../ Turėdamas omeny tai, ką jau pasakiau, pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti. Jeigu kuo nusikaltau, aš turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti liepia mano religija.
1946. 01. 03 Telšių vyskupas V. Borisevičius.“
NKGB rūpėjo priversti vyskupą dirbti jiems, todėl jis buvo suimtas ir nuvežtas į NKGB kalėjimo vienuoliktą kamerą.
1946 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje įvyko LSSR NKVD kariuomenės karo tribunolo uždaras teismo posėdis. Vyskupą gynęs advokatas Zaleckas išreikalavo, kad būtų išklausyta liudytoja iš Telšių rusė Jevgenija Medeckaja. Ji liudijo, kad vyskupą V. Borisevičių pažįsta nuo 1935 m. Vyskupo V. Borisevičiaus rūpesčiu vaikai (Jevgenija Medeckaja turėjo keturis vaikus) buvo priimti į mokyklą. Vyskupas juos rėmė materialiai.
Teisme buvo pateiktas trijų Telšių gydytojų žydų raštiškas liudijimas:
„Mes, žemiau pasirašę gydytojai: Blatas Mauša Aronas, Blatienė Mirijam ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose, liudijame:
Po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes moteris.
Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos Telšių apskrities parapijų kunigus. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 m. liepos mėn. padėjo iš Telšių kalėjimo išlaisvinti mūsų (Blatų) ketverių metų dukrą ir taip ją išgelbėjo nuo mirties“.
Vyskupas V. Borisevičius atsisakė paskutinio žodžio. Tą pačią dieną (1946 08 28.) paskelbtas nuosprendis: vyskupą Vincentą Borisevičių – sušaudyti. Kai po kelių dienų vyskupas P. Ramanauskas nuvyko į Vilniaus NKGB pasiteirauti, kur yra vyskupas V. Borisevičius, ar jam bus leista paduoti malonės prašymą, išgirdo: „Argi nežinote, koks buvo teismo sprendimas? Jei nuosprendis dar neįvykdytas, netrukus tai bus padaryta“.
Vyskupas Vincentas Borisevičius žuvo ne vien už Tėvynę, jis žuvo vykdydamas Dievo įsakymą: – „Geras ganytojas atiduoda savo gyvybę už savo avis“...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Vyskupą Vincentą Borisevičių NKGB suėmė 1945 m. gruodžio 18 d. ir laikė šešias dienas. Ką jam sakė, kuo grasino, kaip kankino – nežinoma, tačiau aišku, kad NKGB jį norėjo užverbuoti. Kūčių dieną išleistas iš NKGB, vyskupas nuvyko pas arkivyskupą Mečislovą Reinį. Abu vyskupai ilgai kalbėjosi.
1946 m. sausį vysk. V. Borisevičius parašė pareiškimą NKGB komisarui ir kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su NKGB:
„...bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinami nei su mano charakteriu, nei – tuo labiau – su katalikų vyskupo pareigomis. Esu padėjęs skirtingų ideologijų šalininkams – išgelbėjau žydų Blatų ketverių metų mergaitę, maitinau rusų kareivius, padėjau žmonėms, vokiečių atvežtiems į Lietuvą. Ir visa tai dariau savo namuose. Kartu su kitais Lietuvos vyskupais pasirašiau memorandumą vokiečių valdžiai, kad nešaudytų žydų. /.../ Turėdamas omeny tai, ką jau pasakiau, pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti. Jeigu kuo nusikaltau, aš turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti liepia mano religija.
1946. 01. 03 Telšių vyskupas V. Borisevičius.“
NKGB rūpėjo priversti vyskupą dirbti jiems, todėl jis buvo suimtas ir nuvežtas į NKGB kalėjimo vienuoliktą kamerą.
1946 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje įvyko LSSR NKVD kariuomenės karo tribunolo uždaras teismo posėdis. Vyskupą gynęs advokatas Zaleckas išreikalavo, kad būtų išklausyta liudytoja iš Telšių rusė Jevgenija Medeckaja. Ji liudijo, kad vyskupą V. Borisevičių pažįsta nuo 1935 m. Vyskupo V. Borisevičiaus rūpesčiu vaikai (Jevgenija Medeckaja turėjo keturis vaikus) buvo priimti į mokyklą. Vyskupas juos rėmė materialiai.
Teisme buvo pateiktas trijų Telšių gydytojų žydų raštiškas liudijimas:
„Mes, žemiau pasirašę gydytojai: Blatas Mauša Aronas, Blatienė Mirijam ir Kaplanas Dovydas, gyvenantys Telšiuose, liudijame:
Po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes moteris.
Telšių vyskupas Borisevičius rėmė žydus, kurie slėpėsi kaimuose ir pas kai kuriuos Telšių apskrities parapijų kunigus. Telšių vyskupas Borisevičius 1944 m. liepos mėn. padėjo iš Telšių kalėjimo išlaisvinti mūsų (Blatų) ketverių metų dukrą ir taip ją išgelbėjo nuo mirties“.
Vyskupas V. Borisevičius atsisakė paskutinio žodžio. Tą pačią dieną (1946 08 28.) paskelbtas nuosprendis: vyskupą Vincentą Borisevičių – sušaudyti. Kai po kelių dienų vyskupas P. Ramanauskas nuvyko į Vilniaus NKGB pasiteirauti, kur yra vyskupas V. Borisevičius, ar jam bus leista paduoti malonės prašymą, išgirdo: „Argi nežinote, koks buvo teismo sprendimas? Jei nuosprendis dar neįvykdytas, netrukus tai bus padaryta“.
Vyskupas Vincentas Borisevičius žuvo ne vien už Tėvynę, jis žuvo vykdydamas Dievo įsakymą: – „Geras ganytojas atiduoda savo gyvybę už savo avis“...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005