žydų gelbėtojai
Blažaitytė-Liutikienė Valentina Eugenija
ADELĖ BLAŽAITIENĖ
ANTANAS BLAŽAITIS
VALENTINA EUGENIJA LIUTIKIENĖ (BLAŽAITYTĖ)
1934 m. kauniečiams Chavai ir Rafaeliui Finams gimė dukra Roza. Rafaelis Finas vertėsi prekyba, turėjo parduotuvę, šeima gyveno dideliame nuosavame name Vilijampolėje, vadinamojoje Slobodkėje. Roza augo supama tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, mat Rafaelis Finas buvo iš aštuonių vaikų šeimos, o Chava Finienė turėjo du brolius ir seserį, sutuoktinių broliai ir seserys irgi turėjo po kelis vaikus. Giminė buvo pasiturinti, religinga: visa didžiulė šeima švęsdavo visas žydų šventes. 1940-aisiais Chava ir Rafaelis susilaukė antros dukrelės. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, per žudynių akcijas Kauno gete beveik visa Finų giminė buvo sunaikinta. 1940 m. gimusi Finų dukrelė Kauno gete susirgo ir mirė. Per Holokaustą išliko tik trys šios giminės nariai: Chava ir Rafaelis Finai ir jų dukra Roza.
Per Vaikų akciją Roza su mama ir dar keliomis moterimis su vaikais spėjo pasislėpti Rozos tėvo įrengtoje slėptuvėje, tad jų nerado. Bet likusius gyvus vaikus reikėjo skubiai paslėpti, jų gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Rafaelis Finas suskubo ieškoti prieglobsčio savo dukrai Rozai, tad pasistengė pakliūti į varomų dirbti į miestą darbininkų brigadą. Kartą nuvažiavus atvežti geto gyventojams maisto produktų, vienas sandėlyje dirbęs nepažįstamas darbininkas lietuvis paklausė Rafaelio, kodėl jis toks liūdnas. Tai buvo Antanas Blažaitis. Rafaelis pasakė turintis dukrelę, bet nebegalintis jos laikyti gete. Blažaitis pasakė: atvežk ją man. Bet Rafaelis nenorėjo tokio sprendimo priimti, kol nebuvo pasitarta su Antano žmona. Kitą dieną Rafaelis Finas susitiko su Adele Blažaitiene. Adelės atsakymas buvo toks pat: atvežk dukrytę. Roza po maišais sunkvežimyje, į getą vežiojusiame duoną, buvo išgabenta iš geto. Sunkvežimis sustojo Šančiuose, ten jau laukė Adelė Blažaitienė. Adelė pasiėmė mergaitę ir vežimu parsivežė ją į savo namus Panemunėje.
Kai Blažaičių namuose atsirado Roza, Adelė ir Antanas, auginę du savo vaikus, sūnų ir dukterį, jau buvo priglaudę kelių mėnesių kūdikį, mergaitę, kurią krepšyje, įdėję raštelį su prašymu gelbėti kūdikį, prie jų namų paliko į sušaudymą varomi tėvai. Mažylės tėvai parašė, jog jei jie liks gyvi, sugrįš pasiimti dukrelės, jei ne – prašymas niekam mergaitės neatiduoti, ją auginti patiems.
Roza Finaitė beveik nekalbėjo lietuviškai, todėl su ja visą laiką būdavo penkiolikmetė Blažaičių dukra Valentina. Valentinai netgi teko metams sustabdyti mokslus mokykloje, nes su Roza tekdavo būti nuolat. Visiems pažįstamiems ir giminaičiams buvo pasakyta, kad Roza esanti kurčnebylė giminaitė iš kaimo, kurią jie apsiėmę globoti.
Antano ir Adelės Blažaičių ir jų dukros Valentinos Eugenijos Blažaitytės (vėliau Liutikienė) globojama Roza laimingai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Likviduojant Kauno getą, Rafaelis ir Chava Finai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Abu Rozos tėvai išliko gyvi, grįžo į Kauną ir susirado išgelbėtą savo dukrą. Roza Finaitė (vėliau Strašunsky) baigė Kauno politechnikos institutą, ištekėjo ir 1972-aisiais su vyru ir penkiolikmete dukra ir aštuonerių metų sūnumi emigravo į Izraelį.
Deja, karui pasibaigus, taip ir neatsirado antrosios Antano ir Adelės Blažaičių išgelbėtos mergaitės tėvai. Tėvų prašymą Antanas ir Adelė Blažaičiai garbingai įvykdė – krepšelyje prie namų rastas kūdikis užaugo kaip mylima Blažaičių dukra – Irena Margarita Blažaitytė.
2015 metais lapkričio 23 d. Antanas ir Adelė Blažaičiai ir jų dukra Valentina Blažaitytė (Liutikienė) už Rozos Finaitės ir Irenos Margaritos Blažaitytės gelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1995 m. Antanas Blažaitis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už Rozos Finaitės gelbėjimą. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Adelė Blažaitienė ir jos dukra Valentina Eugenija Blažaitytė (Liutikienė), išgelbėjusios dvi mergaites – Rozą Finaitę ir Ireną Margaritą Blažaitytę.
ANTANAS BLAŽAITIS
VALENTINA EUGENIJA LIUTIKIENĖ (BLAŽAITYTĖ)
1934 m. kauniečiams Chavai ir Rafaeliui Finams gimė dukra Roza. Rafaelis Finas vertėsi prekyba, turėjo parduotuvę, šeima gyveno dideliame nuosavame name Vilijampolėje, vadinamojoje Slobodkėje. Roza augo supama tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, mat Rafaelis Finas buvo iš aštuonių vaikų šeimos, o Chava Finienė turėjo du brolius ir seserį, sutuoktinių broliai ir seserys irgi turėjo po kelis vaikus. Giminė buvo pasiturinti, religinga: visa didžiulė šeima švęsdavo visas žydų šventes. 1940-aisiais Chava ir Rafaelis susilaukė antros dukrelės. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, per žudynių akcijas Kauno gete beveik visa Finų giminė buvo sunaikinta. 1940 m. gimusi Finų dukrelė Kauno gete susirgo ir mirė. Per Holokaustą išliko tik trys šios giminės nariai: Chava ir Rafaelis Finai ir jų dukra Roza.
Per Vaikų akciją Roza su mama ir dar keliomis moterimis su vaikais spėjo pasislėpti Rozos tėvo įrengtoje slėptuvėje, tad jų nerado. Bet likusius gyvus vaikus reikėjo skubiai paslėpti, jų gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Rafaelis Finas suskubo ieškoti prieglobsčio savo dukrai Rozai, tad pasistengė pakliūti į varomų dirbti į miestą darbininkų brigadą. Kartą nuvažiavus atvežti geto gyventojams maisto produktų, vienas sandėlyje dirbęs nepažįstamas darbininkas lietuvis paklausė Rafaelio, kodėl jis toks liūdnas. Tai buvo Antanas Blažaitis. Rafaelis pasakė turintis dukrelę, bet nebegalintis jos laikyti gete. Blažaitis pasakė: atvežk ją man. Bet Rafaelis nenorėjo tokio sprendimo priimti, kol nebuvo pasitarta su Antano žmona. Kitą dieną Rafaelis Finas susitiko su Adele Blažaitiene. Adelės atsakymas buvo toks pat: atvežk dukrytę. Roza po maišais sunkvežimyje, į getą vežiojusiame duoną, buvo išgabenta iš geto. Sunkvežimis sustojo Šančiuose, ten jau laukė Adelė Blažaitienė. Adelė pasiėmė mergaitę ir vežimu parsivežė ją į savo namus Panemunėje.
Kai Blažaičių namuose atsirado Roza, Adelė ir Antanas, auginę du savo vaikus, sūnų ir dukterį, jau buvo priglaudę kelių mėnesių kūdikį, mergaitę, kurią krepšyje, įdėję raštelį su prašymu gelbėti kūdikį, prie jų namų paliko į sušaudymą varomi tėvai. Mažylės tėvai parašė, jog jei jie liks gyvi, sugrįš pasiimti dukrelės, jei ne – prašymas niekam mergaitės neatiduoti, ją auginti patiems.
Roza Finaitė beveik nekalbėjo lietuviškai, todėl su ja visą laiką būdavo penkiolikmetė Blažaičių dukra Valentina. Valentinai netgi teko metams sustabdyti mokslus mokykloje, nes su Roza tekdavo būti nuolat. Visiems pažįstamiems ir giminaičiams buvo pasakyta, kad Roza esanti kurčnebylė giminaitė iš kaimo, kurią jie apsiėmę globoti.
Antano ir Adelės Blažaičių ir jų dukros Valentinos Eugenijos Blažaitytės (vėliau Liutikienė) globojama Roza laimingai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Likviduojant Kauno getą, Rafaelis ir Chava Finai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Abu Rozos tėvai išliko gyvi, grįžo į Kauną ir susirado išgelbėtą savo dukrą. Roza Finaitė (vėliau Strašunsky) baigė Kauno politechnikos institutą, ištekėjo ir 1972-aisiais su vyru ir penkiolikmete dukra ir aštuonerių metų sūnumi emigravo į Izraelį.
Deja, karui pasibaigus, taip ir neatsirado antrosios Antano ir Adelės Blažaičių išgelbėtos mergaitės tėvai. Tėvų prašymą Antanas ir Adelė Blažaičiai garbingai įvykdė – krepšelyje prie namų rastas kūdikis užaugo kaip mylima Blažaičių dukra – Irena Margarita Blažaitytė.
2015 metais lapkričio 23 d. Antanas ir Adelė Blažaičiai ir jų dukra Valentina Blažaitytė (Liutikienė) už Rozos Finaitės ir Irenos Margaritos Blažaitytės gelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1995 m. Antanas Blažaitis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už Rozos Finaitės gelbėjimą. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Adelė Blažaitienė ir jos dukra Valentina Eugenija Blažaitytė (Liutikienė), išgelbėjusios dvi mergaites – Rozą Finaitę ir Ireną Margaritą Blažaitytę.