Adina Segal
1941–1944 metais kartu su savo motina ir vyru buvau Kauno gete. Atsitiktinai susipažinau su Sofija Binkiene, garsaus lietuvių rašytojo našle. Jau per pirmąjį susitikimą ji pasiūlė savo pagalbą – kai man prireiks. Kai paslapčia palikdavau getą, apsistodavau pas Sofiją Binkienę, kuri gyveno kartu su savo dviem dukrom (viena ištekėjusia su pusės metų dukrele, kita netekėjusia). Dukros taip pat jautė šventą pareigą padėti žydams. Pas Binkienę tuo metu slėpdavosi dar keli žydai, bėgantys iš geto. Dar karo pradžioje, kai buvo gyvas jos vyras (sirgo nepagydoma širdies liga), jie nusprendė padėti žydams, nebijodami rizikuoti savo gyvybe. Visą karo laikotarpį ji padėjo žydams be jokio materialinio atlygio, gaudama tik žmonių dėkingumą.
Kelis mėnesius prieš geto likvidavimą kartu su vyru slėpėmės pas Binkius. Tuo metu pas juos slėpėsi daktaras Ginkas su žmona ir mažu sūneliu. Taip pat ir Roza Stender su dukra Margalit – ten buvo ir daugiau žmonių, kurių vardų aš neatsimenu. Kai prasidėjo geto likvidacija, Sofija Binkienė vaikščiodavo aplink getą tam, kad surastų pasislėpusius žydus ir galėtų suteikti jiems prieglobstį. Taip ji išgelbėjo Ester Golan, šiuo metu gyvenančią Tel Avive. Taip pat buvo išgelbėtas dar vienas vaikinas, gyvenantis Lietuvoje, jo vardo neatsimenu. Su visais ji dalinosi savo kuklia duona.
Iš Adinos ir Samuelio Segalių liudijimo Jad Vašem 1967 m. gegužės 6 d.
