žydų gelbėtojai

Zosė BIELSKIENĖ
Aleksandras BIELSKIS

Aleksandras Bielskis iki karo gyveno Kuršėnuose, dirbo avalynės siuvėju – aulininku, draugavo su bendradarbio Chackelio Fleišerio šeima.
Prasidėjus karui, A. Bielskis su šeima pasislėpė kaime pas pažįstamus, o Ch. Fleišeris su žmona dviračiais bandė trauktis į Rusijos gilumą. Tačiau spėjo nuvažiuoti tik iki Pakruojo. Ten juos abu suėmė aktyvistai. Žmoną nužudė, o Chackelį įkalino Šiaulių kalėjime. Čia kalėjo 800 žydų vyrų, iš kurių išliko gyvi tik 142. Visus kitus sušaudė netoli Kužių miestelio. Chackelis Fleišeris buvo vienas iš trisdešimties jaunų stiprių vyrų, atrinktų kasti duobes.
Po egzekucijos, išlikę gyvi, buvo uždaryti į getą. Iš čia Chackelį kaip aulininką varė dirbti į buvusį Frenkelio fabriką, tuomet vadintą fabriku Nr. 5. Tuo pat metu A. Bielskis apsigyveno Šiauliuose ir vėl susitiko Chackelį toje pačioje darbovietėje. Gete Chackelis vedė antrą kartą. Kartais Chackelis atsiskirdavo nuo į getą grįžtančios kolonos, nusigaudavo į Bielskių namus ir ten išbūdavo visą naktį, klausydamasis žinių per radiją; ryte vėl grįždavo į darbą ir pasakodavo draugams naujienas iš fronto. Pagrindinė pagalba buvo maistas, kurį jam įdėdavo Bielskiai. Gete kiekvienas gaudavo po 190 gramų duonos per dieną. Iš sumuštinio, kurį Zosė Bielskienė įdėdavo jam, jo sesuo Batja paruošdavo priešpiečius penkiems žmonėms – Chackeliui, jo žmonai Lėjai, sau, vyrui ir dukrai. Kai išeiti iš geto buvo uždrausta, visi badavo, tada Bielskiai perduodavo maistą per tvorą.
1943 m. A. Bielskio pagalba Lėja Fleišerienė susisiekė su pažįstamais Telšiuose, kurie ją išgelbėjo nuo sušaudymo, ir vėl paprašė prieglobsčio, nes getui grėsė sunaikinimas. Ūkininkas Liškus atvažiavo į Šiaulius arkliais, susodino Chackelį su žmona į vežimą ir slapčia išsivežė į Telšius. Kilus pavojui, rasdavo vietas, kur paslėpti, priglausdavo pats. Kai kartą buvo pavojinga likti pas Liškus, šeimininkas suvarė ožkas į namą, o Chackelį su Lėja paslėpė daržinėje. Liškų šeimoje Fleišeriai slapstėsi iki išvadavimo.
Prieš keletą metų iš tolimojo Izraelio į Lietuvą atvyko Chackelis Fleišeris. Aplankė Zosės Bielskienės kapą, penkias dienas praleido su Aleksandru, kuriam tada jau buvo devyniasdešimt. Jiedu turėjo apie ką pasikalbėti, daug ką prisiminti...
Aleksandrą Bielskį dažnai galima sutikti Šiaulių bendruomenės patalpose. Čia jis ateina pasižmonėti, paklausyti naujienų. Bendruomenė įsirengė kuklų muziejų, kur šalia prieškarinių Šiaulių vaizdų, karo veteranų ir buvusių geto kalinių portretų yra ir jo nuotraukos, kur Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus sega jam prie krūtinės Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Aleksandras susirašinėja su Fleišeriais, prižiūri pirmojo Lėjos vyro – gydytojo Epšteino kapą.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005