žydų gelbėtojai

Kazimieras BIELIUKAS Sabina BIELIUKIENĖ-KAROSIENĖ Sabina Bieliukienė pasakoja: „1944 m. bene gegužės mėnesį, grįžus man iš darbo, vyras man ramiai pasakė, kad šiąnakt į mūsų butą bus atvestas žydas, kuris kai kurį laiką pas mus gyvens. Dabar jau jis esąs kieme mūsų malkinėje. Aišku, išsigandusiomis akimis pažvelgiau į vyrą. Ką galėjau pasakyti? Labai gerai visiems, ir slapstantiems ir besislapstantiems, buvo žinoma, kas gresia už žydų slėpimą. Tačiau Lietuvos žmonės ir mieste, ir kaime, slėpė ir įvairiais būdais globojo bedalius nelaiminguosius. Vaikų neturėjome, tėvai su mumis negyveno. Rizikavome tik mudu... Tyliai linktelėjau galvą... Tą naktį pas mus apsigyveno Vilniaus universiteto dėstytojas, botanikas floristas Jokūbas Movšovičius. Svečiui miegamajame užleidau savo lovą, pati persikrausčiau į mažą darbo kambarėlį – kabinetą, ant sofos. Taigi, J. Movšovičių apgyvendinome mūsų miegamajame, erdviausiame, toliausiai koridoriaus gale buvusiame kambaryje. Pabėgti iš jo, kaip ir iš viso buto, nebuvo jokios galimybės (tebuvo vienerios durys), nebuvo jokio kampelio pasislėpti. Dieną jis likdavo visame bute vienas, užrakintas. Išeidama į darbą palikdavau ką nors užvalgyti. Tada jis, niekieno netrukdomas, prausdavosi, tvarkydavosi, skaitydavo. Kaip jis leido laiką, buvo žinoma jam vienam. Vokiečių okupacijos metais mieste buvo didelė maisto problema. Žmonės keitė rūbus, daiktus, baldus į produktus. Mudu su vyru vertėmės iš labai liesų maisto kortelių. Maitinomės valgyklose atiduodami didžiąją kortelėje įrašytų produktų mėnesio normos dalį. Gaudavome su arkliena virtos burokų ar kopūstų sriubos. Likusią dalį – duonos ir kažkiek cukraus nusipirkdavom į namus. Kuo pavalgydinti svečią? Tačiau... Dieną prieš J. Movšovičiui ateinant pas mus iš Biržų buvo atvažiavęs mano svainis Kazys Atkočiūnas ir iš provincijos atvežęs kiek produktų – duonos, kiaušinių, uogienės ir avienos gabalą. Keista, bet prisimenu dabar smulkmeną, būtent, ką daviau J. Movšovičiui valgyti pirmomis jo pas mus buvimo dienomis. Gal svečias ir nustebo – „kaip gerai jie maitinasi“. Deja, tai buvo atsitiktinumas. Ir mums, iš kortelių gyvenantiems, savi barščiai su aviena buvo didelis skanėstas. Taigi, svainio atvežta aviena mums visiems labai pravertė. Išviriau su aviena burokėlių sriubą, o prie jos bulves. Bulvių, nors jau gerokai sudygusių, turėjom pakankamai. Valgydavo svečias savo kambaryje, valgį jam nunešdavo mano vyras. Ir štai, kai atnešė lėkštes į virtuvę, jos buvo švarios – išlaižytos. Paėmusi iš vyro rankų švarutėles lėkštes, apsiverkiau. Sujaudino ujamo, gaudomo, nuolatinėj baimėj gyvenančio, beteisio žmogaus tragedija. Ir ne vienas jis toks. J. Movšovičiui pas mus gyvenant, aš jo nė karto nemačiau. Paruošdavau valgį, o visus reikalus tvarkydavo vyras. Jiedu kartais ilgai užsidarę šnekėdavosi. Priartėjus prie Vilniaus frontui, vieną vakarą J. Movšovičius iš mūsų buto buvo išvestas kitur. Kur, nežinau. Tada buvo geriau daug ko nežinoti. Kad fakulteto profesoriai kažkuo rūpinosi, kažką globojo, supratau, kai kartą profesorius Antanas Minkevičius ir profesorius Steponas Jankauskas man, neradę namuose vyro, davė jam perduoti pinigus „žinomam reikalui“. Kiek supratau iš vyro, už tuos pinigus mūsų globojamajam buvo nupirkti rūbai. Pasibaigus karui, J. Movšovičius buvo paskirtas Botanikos sodo direktoriumi. Kartą atėjęs padėkoti mums už globą jis atnešė serbentų. „Tai – už kisielių,“ – priminė. Tada jis man papasakojo, kad pas mus jam buvę labai gera, ramu, atrodę saugu. Ramiausia jam buvę, kai mes grįždavome namo ir bute buvo jaučiami žmonės, tada jis jausdavosi labai saugus. O nesaugūs buvome visi trys...“

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005