žydų gelbėtojai

Kazys ŽUKAUSKAS (1910–1965)

Karolio Jarmalos paskatintas, Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su trimis savo vaikais Moše, Ana ir Samueliu iš gimtųjų Veisiejų pabėga visų miestelio žydų perkėlimo į Katkiškę – 1941-ųjų rugsėjo 15-os dienos išvakarėse – naktį iš 14-os į 15-tą. Susiklosčius ypač grėsmingai ir sudėtingai situacijai Lietuvoje, Saulius Kuklianskis nusprendžia nebestatyti Karolio Jarmalos ir jo šeimos į pavojų, o bandyti ieškoti prieglobsčio buvusios Lenkijos teritorijoje. Kuklianskiai patraukia pietų kryptimi, eina naktimis, šalutiniais keliais ir miškais.

Iš Mošės Kuklianskio atsiminimų:

<...> Vakare ar naktį būdavo barškinam į, atokiau nuo kitų stovinčio namo langą, prašydami paaiškinti kelią ar maisto. Žmonės reagavo visaip, kas su užuojauta, kas abejingai, o kas su verksmu, apgailestaudami mūsų padėtį. Su atvira neapykanta ar su atsisakymu teikti pagalbą nesusidūrėme, tačiau prieglobsčio bent vienai dienai niekas nepasiūlė ir nieko nepatarė. Buvome priversti palikti Lietuvą.
Vieną naktį, po 5-6 parų bastymosi, priartėjom prie Nemuno, Lietuvos – Lenkijos sienos, bet buvo taip tamsu, kad nematėme ir nežinojome, kur eiti. Vos švintant, paaiškėjo, kad mes visai arti sodybos, kurios šeimininkai jau atsikėlę ir pluša kieme. Mes kreipėmės į juos. Tai buvo Burbuliavičių šeima iš Sventijansko kaimo. Jie mus pavaišino šiltu šviežu pienu su duona ir paaiškino, kaip geriau praeiti iki nesaugomo tilto per Nemuną, kuris randasi gretimo, bet ilgo Bugiedos kaimo kitame gale. Nors jau buvo šviesu, tačiau ėjome, kaip jie patarė, takeliu, vingiuojančiu per laukus išilgai Nemuno iš vienos pusės ir Bugiedos kaimo iš kitos. Staiga mus bėgte pavijo jaunas vyras ir, sakydamas, kad jis perkels mus į kitą krantą, griebė atsargiai bet stipriai sesutę už rankos ir skubino mus eiti kuo greičiau. Su mūsų pagalba, ištraukęs iš po namo, stovinčio arti Nemuno, valtį su irklu, nuleido ją į vandenį, susodino į ją mus visus, mikliai irkluodamas, perkėlė mus į kitą krantą, ir, pasakęs porą drąsinančių ir keliančių ūpą žodžių atsisveikinant, nuskubėjo atgal į savo krantą. Vos spėjome paklausti jo vardo: atsistumdamas irklu nuo kranto, kukliai atsakė „Kaziukas“.
Tas angelas buvo Kazys Žukauskas iš Bugiedos kaimo. Jis matė mus einančius, pažino, kas mes, suprato, kad norim pereiti tiltą. Imdamas dėmesin, kad kaime yra žmonių, kurie gali mums pakenkti dar nepasiekus tilto, žinodamas, kad tiltas saugomas kareivių sargybos, ir numatydamas nelaimės tikimybę, nutarė, rizikuodamas savo gyvybe, gelbėti kitų gyvybę, greit perkeldamas juos į kitą upės krantą. <...>

Kuomet 1943 metais Saulius Kuklianskis su savo vaikais Moše, Ana ir Samueliu pabėgo iš naikinamo Gardino geto ir, sugrįžę į Lietuvą, slapstėsi miškuose Baltosios Ančios aplinkoje, juos suradęs Kazys Žukauskas suteikė jiems neužmirštamą moralinę ir materialinę pagalbą. Kadangi Kuklianskių drabužiai tuomet jau buvo pavirtę skarmalais, Kazys pats pasiuvo iš naminio lininio audeklo Kuklianskių šeimos vyrams marškinius, o Anai Kuklianskytei suknelę, tuo suteikdamas daug džiaugsmo miško duobėse gyvenusiems žmonėms.

Kazys Žukauskas pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2008 metais.