žydų gelbėtojai

DVIDEŠIMT ŠEŠERI LAUKIMO METAI

Rut Lacmanaitė Peer

Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011

Mano tėtis Jehošua Lacmanas ir mano mama Frida Pelerytė-Lacmanienė susipažino Kauno žydų gimnazijoje, jie abu buvo mokytojai. Tėtis, be to, buvo rašytojas. Jo pirmoji poezijos knyga jidiš kalba buvo išleista prieš karą. Šeimoje jis buvo vienas iš dešimties vaikų: dvi iš jo seserų Rachelė ir Henia išgyveno getą bei koncentracijos stovyklas ir emigravo į Izraelį, visi kiti jo broliai ir seserys buvo nužudyti.
Tėčiui santuoka su Frida buvo antroji. Iš pirmosios santuokos jis turėjo du vaikus – Lili ir Danielių. Lili karo metus praleido vaikų namuose Kazachstane, 9-erių Danielius žuvo Kauno gete. Mamos tėvus per masines žudynes nužudė Plungėje lietuviai. Viskas, kas man liko iš mano mamos, – tai kelios nuotraukos, kurias man padovanojo jos draugė Rocha Zacharovič (Rocha Zacharovich).
Aš gimiau Kaune 1941-ųjų balandį. Pirmą vokiečių invazijos dieną mano tėvai prisidėjo prie skubėjusios palikti Kauną ir traukusios į rytus minios. Taip prasidėjo liūdna mano istorija – kūdikio vežimėlyje dar negalėjau suvokti, kaip rutuliosis mano ateitis. Staiga sustojo sunkvežimis, ir vairuotojas sušuko miniai: „Tik moterys ir vaikai!“ Tėtis padėjo mamai įlipti į sunkvežimį, įkėlė vežimėlį, ir sunkvežimis nuvažiavo pirmyn. Tėvai manė, kad sunkvežimis mus nugabens į rytus. Niekas nenumanė, kad už kelių kilometrų vairuotojas apsisuks 180 laipsnių kampu ir nuvažiuos atgal į Kauną. Mano tėtis kartu su daugeliu kitų vyrų tęsė savo labai ilgą kelionę į Kazachstaną.
Mes su mama gete išbuvome apie dvejus metus, gyvenome su mano dėde Davidu ir tetomis Rachele ir Henia Lacmanaitėmis. Mejeris Elinas ir Antifašistinės pogrindinės organizacijos vadovas Chaimas Elinas buvo artimi mano tėčio draugai. Jie nusprendė mane gelbėti. Mejerio žmona Busia Elinienė rado man vietą gydytojo [Petro] Baublio vaikų namuose.
Savaime suprantama, mama nenorėjo su manimi skirtis, tačiau buvo priversta sutikti. Man suleido migdomųjų, suvyniojo į skarmalus ir įdėjo į rogutes. Išnešti mane iš geto buvo patikėta Šeinai (Soniai) Novodzelskytei (vėliau Lupšicienė), 17-os metų arijų išvaizdos pogrindinės organizacijos narei. Su grupėmis, varomomis į darbą, praėjusi pro vartus, ji nepastebėta paspruko ir saugiai pasiekė kūdikių namus. Ten ji mane paliko prieangyje ir pabėgo. Soniai pavyko išgyventi Holokaustą. Aš artimai bendravau su ja iki pat jos mirties Vilniuje prieš kelerius metus.
Vaikų namuose išbuvau gana ilgai. Aš buvau mėlynakė ir šviesiaplaukė, todėl vaikų namuose niekas, išskyrus gydytoją Baublį, nežinojo, kad aš žydė. Ant pakabuko buvo parašytas vardas Irena Baltaduonytė, bet gydytojas P. Baublys vis tiek jautė, kad turi kuo greičiau rasti man kitus namus. Tad kai atvyko lietuvių Urbonų pora, norėdama įsivaikinti, pasiūlė mane.
Mano įtėviai gyveno mažame Simno mieste. Kadangi visiškai nekalbėjau lietuviškai, tarp Urbonų kaimynų pasklido gandas, kad aš ne lietuvaitė. Jie vadino mane „žydelka“ arba „Sorke“. Nesupratau, kodėl jie mane vadina žyde, ir nubėgau pas mamą Mariją paklausti, ką tai reiškia. Pamenu, kaip kaimynų vaikai mane išjuokė ir įstūmė į upę, ir aš vėl bėgau namo verkdama. Įtėviai jautė, kad Simne likti pavojinga, todėl mes skubiai persikėlėme į kitą Lietuvos vietą – mažą kaimelį Butrimonis. Savo adreso niekam nepalikome. Kai man buvo 4-eri, aš paklausiau Marijos, kur mano tikrieji tėvai, ji atsakė, kad jie negyvi.
Po karo persikėlėme į Alytų, ten aš augau iki 16-os metų. Vilniuje baigiau profesinę mokyklą ir įgijau buhalterio specialybę. Mane nusiuntė dirbti į Prienus. Po kelerių metų grįžau į Alytų ir kitus trylika metų dirbau knygyne. Visą tą laiką jaučiau, kad esu žydė ir tikėjausi, jog biologiniai tėvai mane susiras.
Mano tėtis penkerius karo metus praleido Kazachstane, tai buvo sunkumų ir skurdo kupini metai. Ten jis susipažino su Lina, ji tapo jo žmona. Jie grįžo į Lietuvą, ir tėtis sužinojo, kad jo žmona Frida žuvo Štuthofe ir kad aš likau gyva. Tėtis visur manęs ieškojo, bet nerado. Man pasakojo, kad vienas jaunas vyras, vardu Šmuelis Peipertas (Shmuel Peipert), buvo atvykęs į mūsų kaimą ieškoti slapstomų žydų vaikų, bet mes jau buvome išvykę.
Naujoji mano tėčio šeima gyveno Vilniuje, ten gimė mano įbrolis Leopoldas (Levas). Tėtis toliau rašė ir publikavo eilėraščius jidiš kalba, Stalino valdymo metais, žydų intelektualų persekiojimo laikotarpiu, jis buvo suimtas ir kelerius metus sėdėjo kalėjime. Ten jo sveikata labai pašlijo. Jį paleido po Stalino mirties. Kai Leopoldui sukako 18 metų, tėtis papasakojo apie mane ir apie nesėkmingus bandymus mane surasti.
Leopoldas pradėjo manęs ieškoti, deja, niekas nežinojo vardo, kurį man davė, kai mane slapstė, ir koks mano vardas dabar. Leopoldas paprašė mūsų sesers Lili padėti jam. Ji dirbo advokate. Vienoje konferencijoje ji papasakojo apie pastangas mane surasti. Toje konferencijoje buvo ir viena moteris, kuri dažnai užsukdavo į knygyną, kuriame aš dirbau. Ji žinojo mano istoriją, todėl priėjo prie Lili ir papasakojo jai, taip jiems pavyko mane rasti. Lili ir Leopoldas susisiekė su manimi, aš juos pakviečiau aplankyti mane Alytuje. Lili sakė, kad iš karto mane atpažino.
Tuo metu aš jau irgi buvau jauna mama. Mano sūnus Gilis (Gil) buvo jau pusės metukų. Taip 1967-aisiais, po dvidešimt šešerių išsiskyrimo metų, aš vėl pamačiau tėtį, ir prasidėjo mano grįžimas prie žydiškų šaknų ir į žydišką šeimą. 1971-aisiais tėtis su šeima emigravo į Izraelį, jis buvo sionistas ir 16 metų kovojo dėl teisės išvykti į Izraelį! Su sūnumi Giliu prie jų prisijungiau 1973-aisiais. Nenorėjau išvykti iš Lietuvos, bet išvykti mane įkalbėjo mano įmotė Marija Urbonienė. 1989-aisiais ji buvo atvykusi aplankyti mūsų, visi buvome laimingi vėl susitikę. Po dvejų metų ji mirė, kelis kartus aplankiau jos kapą. Tesiilsi ramybėje ši nuostabi moteris.
Tėčio žmona Lina ir mano tetos šiltai priėmė mane į šeimą. Tėtis mirė 1984-aisiais. Su Lina draugavome iki jos mirties. Izraelyje labai greitai supratau, kad turiu keisti profesiją. Tad pradėjau lankyti slaugytojų mokyklą Kaplano ligoninėje Rechovote. Pamenu, sukau galvą, kaip suderinti studijas ir sūnaus auginimą. Man sakė, kad daugelio slaugytojų vaikai, kol jos mokėsi, gyvena internate. Šio varianto nė nesvarstėme, po visko, ką man teko patirti, niekada nebūčiau galėjusi išsiųsti savo vaiko toli nuo savęs.
Baigusi studijas šešerius metus dirbau Kaplano ligoninėje. Paskui ištekėjau, ir mes persikėlėme į Tel Avivą. Dirbau Beilinsono ligoninėje, prieš kelerius metus išėjau į pensiją.

Tel Avivas, Izraelis
2008 gruodis