žydų gelbėtojai

Jonas ŽEMAITIS 1934 metų liepos aštuntą dieną Turine (Italija) įvyko Žemaičio įšventinimas į kunigus. Grįžęs iš Italijos J. Žemaitis buvo paskirtas Vytėnų saleziečių įstaigos kapelionu, vėliau du metus dirbo Saldutiškyje. 1940 metais tapo Laurų vaikų namų direktoriumi. Vilniaus kraštą valdant Lenkijai, netoli Vilniaus, Sakiškių kaime bei Byrų dvaro centre, buvo pastatyta didelė prieglauda našlaičiams. Ši prieglauda buvo pavadinta jos steigėjos italės vienuolės Lauros Meozzi, kurią bažnyčia paskelbė palaimintąja, vardu – Laurow (lietuviškai buvo pavadinta daugiskaita – Laurų). Lietuvai 1939 metais atgavus Vilniaus kraštą, daugeliui įstaigų reikėjo lietuvių vadovų. Kadangi Laura Meozzi ir dar 64 vienuolės buvo Saleziečių kongregacijos narės, todėl ir Laurų vaikų namų, kuriuose buvo apie trys šimtai vaikų, direktoriumi 1940 metais paskirtas saleziečių kunigas J. Žemaitis. Hitlerininkams okupavus Lietuvą, ypač didelis pavojus kilo žydų tautybės žmonėms. Gydytojui Giršovičiui paprašius, J. Žemaitis ėmėsi organizuoti vaikų iš Vilniaus geto gelbėjimą. „Aš savo likimą kaip žydas žinau. Aš Žūsiu. Jeigu galite gelbėkite vaikučius“, – taip gydytojo prašymą prisimena J. Žemaitis. Iš Vilniaus geto vaikus paimdavo vienuolės apsitaisiusios paprastomis moterėlėmis. Įsisodinusios į arkliu kinkytą ilgą vežimą po tris keturis vaikus, vienuolės važiuodavo į Vilnių neva tikrinti vaikų sveikatos. Važiuojant pro Vilniaus getą, vežime atsidurdavo dar trys keturi žydų vaikai, kurie būdavo atvežami į Laurų vaikų namus. J. Žemaitis iš pradžių skaičiavo tuos vaikus, kad žinotų kiek burnelių reikės aprūpinti maistu virš nuolatinių prieglaudos našlaičių. Taip suskaičiavo iki 47. Vėliau šią apskaitą vedė vienuolė Zofija Sowinska. Tokiu būdu J. Žemaičio vardu ir atsakomybe iš Vilniaus geto buvo išgelbėta apie šimtas žydų vaikų. Jiems buvo nuo keturių iki dvylikos metų. Šie vaikai išvengė daugelio žydų likimo karo metais – žūties. Bet jų gelbėtojai labai rizikavo. Kažkam įskundus, kad Laurų vaikų namų direktorius slepia žydų vaikus, hitlerininkai nutarė patikrinti, ar iš tikro taip yra. Į vaikų namus buvo atsiųstos vokiečių kariuomenės medicinos seserys, kurios turėjo surasti žydų vaikus pagal jiems atliktą ritualinį apipjaustymą. Sužinoję tai vaikų namų prižiūrėtojai paslėpė ieškomus vaikus miške, o vietoj jų į patikrinimą pasiuntė kitus. Mirties ir žydų vaikams, J. Žemaičiui ir vienuolėms tą kartą pavyko išvengti... Išlaikyti apie šimtą papildomų, išgelbėtų vaikų karo metais buvo sunku ir dėl maisto stygiaus. Kunigo J. Žemaičio teigimu, aprūpinant vaikus maistu didelę pagalbą suteikė Nemenčinės, Naujosios Vilnios, Saldutiškio klebonai ir ypač Baltgudijos lietuviški centrai. Juos pasiekti sunkvežimius išrūpindavo Stefanija Ladygienė. Pasibaigus karui Laura Meozzi, lenkės vienuolės ir dauguma Laurų vaikų namų auklėtinių, tarp jų ir apie šimtą išgelbėtų iš Vilniaus geto žydų vaikų, išvyko į Lenkiją. „Aš gailiuosi, kad išsivežė visus žydukus į Lenkiją“ – teigia kunigas. Pokario metais kunigas B. Paukštys patikėjo J.Žemaičiui ir išsaugoto Kauno Šv. Trejybės bažnyčioje žydų turto gražinimą jų savininkams. J. Žemaitis dirbo Kauno Šv.Trejybės, Studentų bažnyčiose, Katedroje, Onuškyje, Pivašiūnuose. Nuo 1956 metų iki 1994 metų buvo Rumšiškių parapijos klebonas. Dvylika metų Kauno kunigų seminarijoje J. Žemaitis dėstė retoriką, lydėdavo Lietuvos bažnyčios vadovus kelionėse į užsienį. Nuo 1994 metų yra altarista, bet ir toliau padeda Pravieniškių kolonijos klebonui atlikti ganytojiškas pareigas. Paklausus J. Žemaitį apie svarbiausią gyvenimo darbą, devyniasdešimt šeštuosius metus gyvenantis žmogus po ilgos pauzės atsakė: „Matyt tas už, kurį Prezidentas apdovanojo. Didelė rizika buvo...“

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999