žydų gelbėtojai

Zienovič (Zienowicz) Helena

Zofija KUKOLEVSKA (KUKOLEWSKA)
Jan KUKOLEVSKIS (KUKOLEWSKI)

Helena ZIENOVIČ (ZIENOWICZ)


Vilniuje išgelbėjo Renaną Gabajūtę, Benjaminą Gabajų, Jokūbą Finką ir Vilį Finką. Anglininkų k. netoli Butrimonių slėpė gydytoją Abelį Gabajų su žmona.

Prasidėjus vokiečių okupacijai, Zienovičiai liko be pragyvenimo šaltinio. Tėvas, ligotas ir senas, nebegaudavo pensijos, o seserys Janina ir Helena, abi mokytojos, neteko darbo. Janina nutarė nuvykti į kaimą, paieškoti kokio darbo. Apsistojus pas pažįstamus ūkininkus Jankovskius, pamatė ten visą minią „svečių“. Taip, linktelėjo ponia Ana Jankovska, daktaras Abelis Gabajus su žmona ir dviem vaikais, pabėgo iš Butrimonių, kur įvyko „akcija“. Kaip atstumsi daktarą, visos šeimos gydytoją. O Jokūbas Finkas... Argi jam nepadėjus! Riva Finkienė, gelbėdama žmones per šiltinės epidemiją, užsikrėtė ir mirė, palikusi našlaitį Vilinkę – kokios gali būti kalbos... Gal, važiuodama į Vilnių, panelė Janina paims tuos bendrakeleivius. Vilnius didelis miestas, ten jie ištirps, pasislėps pas pažįstamus.
Rytojaus dieną buvo pakinkytas brikelis, visi išvyko. Kai atėjo metas maitinti vaikus, Ana Jankovska pasuko brikelį prie netoliese stūksančio Anglininkų kaimo, kur gyveno jos senas pažįstamas Jan Kukolevski. Jo žmona Zofija sužinojusi, kur keliauja žmonės, susiėmė už galvos – ten dabar išties vokiška tvarka, visi žydai suvaryti į getą, iš kur juos būriais varo į Panerius ir ten žudo, kelias į Vilnių tai kelias tiesiai tigrui į nasrus... Anai Jankovskai ėmė drebėti rankos, ji ėmė murmėti, jog neįmanoma tęsti kelionę, tokiomis aplinkybėmis vežtimiestan bėglius, tai beprotybė, pražūsime visi, ir jie, ir mes.
Kukolevskiai įdėmiai pažvelgė į žydus, atsiduso ir pasakė, kad jokia kepurė negali paslėpti tų veido bruožų, kuriuos Dievas suteikė gimstant, juos tegali išgelbėti tik visiškas pasislėpimas, nesirodymas, suaugę tai supras, vaikai ne. Reikia skirtis, suaugę pasiliks čia, o mažieji tegu tęsia kelionę su pani Janina, Vilniuje yra daug geraširdžių žmonių, jie priglobs nelaimėlius. Ten vaikai bus nepastebimi, o čia netruks juos pastebėti negera akis. Mokytoja priėjo prie vaikų, ėmė juos rengti, tvarkyti kelionei.
Alkanas, paniuręs miestas klajūnus sutiko tikrai nesvetingai, žmonės, išgirdę apie reikalą, skubiai ėjo šalin, o mokytoja nedrįso jų smerkti. Jie patys neturi ko valgyti, neišmano kaip maitinti vaikus, o priimti svetimus, ir dar žydukus... Tai virš jų jėgų. Skurdas šaukė iš kiekvieno namo. Vis dėlto, kai Janina apsigobė skara ruošdamasi eilinį kartą eiti nežinia kur, ieškoti nežinia kokių globėjų, staiga karštai prašneko Helena. Užteks bergždžiai lakstyti, Dievas šituos vaikus atvedė į mūsų namus, jie čia privalo ir pasilikti, negalime stoti prieš Dievo valią. Šitaip šnekėjo panelė Helena, įkvėpta katalikė, kurios gyvenimo planuose iš viso nebuvo svajonių apie vaikus. Ją traukė vienuolės dalia, tarnavimas Dievui. Tačiau galbūt tai ir buvo Visagalio siųstas išbandymas. Janina ieškos pamokų, o vaikus ir namus prižiūrės Helena. Kaip nors išgyvensime, okupacija neamžina.
Gandas apie staigiai padidėjusią Zienovičių šeimą pasklido po visą kvartalą, pakilo darban gerosios rankos. Pirmas atėjo kunigas Vladislavas Kisielius, gniauždamas delne pluoštelį markių, tai bus pieneliui vaikams, gal kitą sykį atnešiu daugiau; atbėgo Irutė Rytel, buvusi mokinė, ėmė žaisti su vaikais, lei- do mokytojai pailsėti, nueiti į miestą. Po jos atėjo ir kitos mokinės: Emilija Ivanovska, Irena Chudyba, Eugenija Kislovska, Teresa Bžovska, Bogdanovič. Vakarykštės moksleivės glaudžiu būreliu apsupo vaikus, šnekino ir dainavo. Nuolat lankėsi šventoji pora, taip žmonės vadino Marylią Abramovič-Volską ir jos vyrą Feliksą, pagalbos teikimas buvo ne tik jų pašaukimas, bet, rodėsi, ir profesija, per jų namus perėjo daug Vilniaus bėglių.
Ketverių metukų Renana Gabajūtė, tokio pat amžiaus Vilis Finkas ir 10 mėnesių Gabajų sūnelis Benjaminas, visų vadinamas Mimusiu, augo seserų Zienovič namuose, tarsi vaikščiodami skustuvo ašmenimis. Tai vaikėzai gatvėje sušunka „žydas“, tai kaimynai randa užkištus už aukšto balkio Gabajų dokumentus, tai išsprūsta palaipsniui užmirštamos gimtosios kalbos žodelis... Plakė pikti liežuviai, jog visai ne giminių tie vaikai, o gal... Gal panelė Helena todėl neįstojo į vienuolyną, kad tai jos vaikučiai, ką? O gal, oi, neduok Dieve, ne, ne...
O ankštame Zienovičių bute slinko sunkios dienos. Šeima badavo. Nelabai kam buvo reikalingos korepetitorių paslaugos. Ruginių miltų putra buvo įprastas visų valgis, laimė jeigu užbalinta pieno šlakeliu, o dažnai net ir be druskos.
Tačiau ateidavo šeimos draugas filosofijos daktaras Ježy Orda, didelės kultūros žmogus. Kunigas Romualdas Svirkovskis atnešė vaikams metrikus – nuo šiolei jie Zienovičiukai. Kas galėjo žinoti, kad už savo gelbėtojiškus darbus gerasis kunigas sumokės gyvybe. Zienovičių sūnus Benediktas, gestapo suimtas, mirė kalėjime. O suaugę šviesesnių dienų laukė tolimoje Rūdninkų girios sodyboje pas Zofiją ir Janą Kukolevskius. Kai ten likti pasidarė pavojinga, gerų žmonių padedami nusigavo iki Vilniaus, kur teko eiti į getą. Čia, neatlaikiusi sunkumų, negalėdama matyti vaikų, mirė Danutės-Renanos ir Mimusio mamytė. Daktaras Abelis Gabajus išgyveno ir 1959 m., su Danute ir Benjaminu-Mimusiu išvyko per Lenkiją į Izraelį. Jokūbas Finkas atsidūrė Amerikoje.
O Vilis? Varšuvoje gyvenantis gydytojas Vilhelmas Zienovičius rašo: „Aš turiu dvi motinas. Viena mane pagimdė, kita išgelbėjo ir užaugino“.

Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005