žydų gelbėtojai
Zelbienė Aleksandra
ALEKSANDRA ZELBIENĖ
JONAS ZELBA
Seserys Chana ir Rachilė Pelcaitės, 1941-ųjų gruodį pabėgę iš Telšių geto, patyrė didžiulius pavojus ir sunkius išmėginimus: nuolat grėsė pavojus jų gyvybei. Alkanos ir išsekusios jos du metus vaikščiojo iš kaimo į kaimą, slėpdavosi miškuose, kol 1943-aisiais pateko pas Aleksandrą ir Joną Zelbas, gyvenusius Užgirių kaime, Telšių rajone.
Iš Aleksandros Zelbienės prisiminimų:
1943-ųjų vasarą (tikslaus mėnesio neprisimenu), mūsų kaimynas Juozas Banys atvedė pas mus dvi seseris Pelcaites, Rachilę ir Chaną, kad paslėptume jas nuo sušaudymo. Mes turėjome tik vieną kambariuką ir virtuvę. Kai svetimas žmogus ateidavo, tai jas paslėpdavome už krosnies. Jaunesniosios, 14-metės Rachilės, kūnas buvo išbertas skauduliais, apsėstas niežais, ji turėjo utėlių, buvo labai išbadėjusi. Dažnai verkdavo, ilgėjosi sušaudytų tėvelių ir brolių. Aš liepdavau jai gerti šviežią šiltą pieną, kad kraujas išsivalytų. Iš medžio pelenų pagamindavau šarmą ir plaudavau žibalu suteptus plaukus. Niežus gydžiau iš sieros ir kiaulienos taukų pagamintu tepalu. Ramindavau ją glausdama prie savęs, prižadėdavau saugoti ją nuo sušaudymo...
Kadangi Zelbų namelis buvo labai mažas, pas juos pasiliko 14-metė Rachilė, o jos seseriai Chanai kitas slapstymosi vietas padėjo rasti Kolainių bažnyčios klebonas Polikarpas Macijauskas, pasiaukojamai gelbėjęs žydus per visą karą.
Abi seserys – Rachilė Pelcaitė (vėliau Pulde) ir Chana Pelcaitė (vėliau Zak) išgyveno, po karo jos repatrijavo į Izraelį.
JONAS ZELBA
Seserys Chana ir Rachilė Pelcaitės, 1941-ųjų gruodį pabėgę iš Telšių geto, patyrė didžiulius pavojus ir sunkius išmėginimus: nuolat grėsė pavojus jų gyvybei. Alkanos ir išsekusios jos du metus vaikščiojo iš kaimo į kaimą, slėpdavosi miškuose, kol 1943-aisiais pateko pas Aleksandrą ir Joną Zelbas, gyvenusius Užgirių kaime, Telšių rajone.
Iš Aleksandros Zelbienės prisiminimų:
1943-ųjų vasarą (tikslaus mėnesio neprisimenu), mūsų kaimynas Juozas Banys atvedė pas mus dvi seseris Pelcaites, Rachilę ir Chaną, kad paslėptume jas nuo sušaudymo. Mes turėjome tik vieną kambariuką ir virtuvę. Kai svetimas žmogus ateidavo, tai jas paslėpdavome už krosnies. Jaunesniosios, 14-metės Rachilės, kūnas buvo išbertas skauduliais, apsėstas niežais, ji turėjo utėlių, buvo labai išbadėjusi. Dažnai verkdavo, ilgėjosi sušaudytų tėvelių ir brolių. Aš liepdavau jai gerti šviežią šiltą pieną, kad kraujas išsivalytų. Iš medžio pelenų pagamindavau šarmą ir plaudavau žibalu suteptus plaukus. Niežus gydžiau iš sieros ir kiaulienos taukų pagamintu tepalu. Ramindavau ją glausdama prie savęs, prižadėdavau saugoti ją nuo sušaudymo...
Kadangi Zelbų namelis buvo labai mažas, pas juos pasiliko 14-metė Rachilė, o jos seseriai Chanai kitas slapstymosi vietas padėjo rasti Kolainių bažnyčios klebonas Polikarpas Macijauskas, pasiaukojamai gelbėjęs žydus per visą karą.
Abi seserys – Rachilė Pelcaitė (vėliau Pulde) ir Chana Pelcaitė (vėliau Zak) išgyveno, po karo jos repatrijavo į Izraelį.