žydų gelbėtojai
Bartkevičius Juozas
Stasė BARTKEVIČIENĖ
Juozas BARTKEVIČIUS
Atokiame Tytuvėnų valsčiaus Bridvaišio kaimelyje, paprastų valstiečių pora – Bartkevičiai laikė ypatingos paskirties slėptuvę. Čia vieni pasilikdavo ilgam, kiti patraukdavo tolesniais keliais. Nors slėptuvė buvo stropiai įrengta, dažnai joje buvo ankšta, nes kartais susirinkdavo daugiau kaip dešimt žmonių, tokiam skaičiui būstas buvo per mažas. Buvo trošku ir drėgna. Naktimis ateidavo šeimininkas, išleisdavo gyventojus pakvėpuoti grynu oru, visi ilgai stovėdavo užvertę galvas į tamsų dangų ir tylėdavo, nevalia buvo ištarti nė vieno žodelio, nežinia kas gali nuklausyti. Kiekvienas pats sau galvojo, kas bus toliau, kai vokiečiai užims Maskvą, nueis iki Uralo, užvaldys visą pasaulį, kokia jėga tuomet palaikys jų gyvastį... Vienintelis šeimininkas Juozas likdavo žvalus, į visus savo įnamių samprotavimus numodavo ranka: niekur jie nenueis, atsiras ir ant jų jėga, gal atsigaus Rusija, ateis Anglija, Amerika...
Sunkiausia buvo su maistu. Duonkubilis plušo nepavargdamas, Bartkevičienė duoną kepė kas savaitę, vos pašaudavo kepalus krosnin, tuoj pat užmaišydavo naują tešlą. Vieno kepalo turėjo pakakti visai dienai, jį tuoj pat pasidalindavo lygiomis riekėmis. Visi žinojo duonos vertę. Net mėsos kąsnis, jei jis nepadėtas ant duonos, išnyks nieko nenuveikęs. Reti būdavo mėsos kąsniai.
Vargdienių mėsa – druska, ja pabarstyta abišalė, užsigerta šaltu vandeniu, kasdienis maistas, kol jo yra – ne badas. Jeigu prie duonos svogūnas, tai jau visa puota. Bartkevičių nameliuose viešpatavo rugys. Iš tos pačios duoninės tešlos virė didelius rūgščius kukulius, kuriuos dažė į karštą, pienu atskiestą lajų. Kukulius reikėjo skubiai nugurkti, nes jautienos lajus tuoj pat stingdavo ant lūpų. Iš ruginių miltų kepė blynus, virė skrylius. Jau po karo Riva Kamenecienė-Solomon rašė iš Izraelio: „Mes jums nieko nedavėme ir neprižadėjome, jūs nieko neprašėte, visus maitinote.“
Įnamiai nesėdėjo be darbo, kiekvienas buvo sugalvojęs kokį užsiėmimą, prašė duoti darbo šeimininkus, padėdavo kuo galėjo.
Po alkio, neprivalgymo antra nelaimė buvo šaltis. Per dieną mažai judant atšaldavo kraujas, bent šitaip manė Juozas. Jis iš namų prinešdavo karštų plytų, dėdavo į lovas, gabeno sausas, pašildytas antklodes, tačiau nepadėdavo. Rankos, kojos sušildavo, pačiupinėji – net karštos, o pačiam žmogui šalta. Šiluma buvo tausojama visais būdais, Juozas net ką tik iškeptos duonos kepalą nešdavo pasikišęs po skvernu, kad pakely nepražūtų jos šilumos garelis, karštą duoną visi pasitikdavo džiūgaudami. Visi norėjo gyventi. Tik vienintelį sykį mirties šešėlis buvo pakibęs virš žmogaus. Tai buvo panelė iš svetimų kraštų, fabrikanto duktė iš Lodzės, antro kurso studentė. Ji nesikėlė iš gulto, nuolat kamšėsi, taisėsi antklodę, gulėjo susirietusi, prisitraukusi kelius prie smakro, tik akys liguistai blizgėjo. Tylėjo. Niekas nežinojo, apie ką ji galvoja. Juozas po karo rašė Izraelin: „Su ja vienintele turėjome vargo, bet išgelbėjom“. Bendrom jėgom išgydė ją, padėjo atsitiesti. Daug jų buvo ten susirinkę – maža glaudi bendruomenė.
Visus Juozas su žmonele išgelbėjo, po karo visi išsiskirstė kas sau. Per visą okupacijos metą niekas nežinojo apie Bartkevičių namelius, nieko jiems nepadarė. O jeigu nepadarė, tai ir jokių nuopelnų nėra, po karo kalbėjo Bartkevičiai.
Yra, yra, brangūs žmonės, jei jūsų nepakorė, nesušaudė, tai ir yra jūsų didysis nuopelnas, vadinasi, taip mokėjote saugoti žmones, kad joks piktas šuva nesulojo, išgelbėjote visus iki vieno. Visa tai aprašyta Jeruzalėje, Jad Vašem sienoje, visas pasaulis skaito.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Juozas BARTKEVIČIUS
Atokiame Tytuvėnų valsčiaus Bridvaišio kaimelyje, paprastų valstiečių pora – Bartkevičiai laikė ypatingos paskirties slėptuvę. Čia vieni pasilikdavo ilgam, kiti patraukdavo tolesniais keliais. Nors slėptuvė buvo stropiai įrengta, dažnai joje buvo ankšta, nes kartais susirinkdavo daugiau kaip dešimt žmonių, tokiam skaičiui būstas buvo per mažas. Buvo trošku ir drėgna. Naktimis ateidavo šeimininkas, išleisdavo gyventojus pakvėpuoti grynu oru, visi ilgai stovėdavo užvertę galvas į tamsų dangų ir tylėdavo, nevalia buvo ištarti nė vieno žodelio, nežinia kas gali nuklausyti. Kiekvienas pats sau galvojo, kas bus toliau, kai vokiečiai užims Maskvą, nueis iki Uralo, užvaldys visą pasaulį, kokia jėga tuomet palaikys jų gyvastį... Vienintelis šeimininkas Juozas likdavo žvalus, į visus savo įnamių samprotavimus numodavo ranka: niekur jie nenueis, atsiras ir ant jų jėga, gal atsigaus Rusija, ateis Anglija, Amerika...
Sunkiausia buvo su maistu. Duonkubilis plušo nepavargdamas, Bartkevičienė duoną kepė kas savaitę, vos pašaudavo kepalus krosnin, tuoj pat užmaišydavo naują tešlą. Vieno kepalo turėjo pakakti visai dienai, jį tuoj pat pasidalindavo lygiomis riekėmis. Visi žinojo duonos vertę. Net mėsos kąsnis, jei jis nepadėtas ant duonos, išnyks nieko nenuveikęs. Reti būdavo mėsos kąsniai.
Vargdienių mėsa – druska, ja pabarstyta abišalė, užsigerta šaltu vandeniu, kasdienis maistas, kol jo yra – ne badas. Jeigu prie duonos svogūnas, tai jau visa puota. Bartkevičių nameliuose viešpatavo rugys. Iš tos pačios duoninės tešlos virė didelius rūgščius kukulius, kuriuos dažė į karštą, pienu atskiestą lajų. Kukulius reikėjo skubiai nugurkti, nes jautienos lajus tuoj pat stingdavo ant lūpų. Iš ruginių miltų kepė blynus, virė skrylius. Jau po karo Riva Kamenecienė-Solomon rašė iš Izraelio: „Mes jums nieko nedavėme ir neprižadėjome, jūs nieko neprašėte, visus maitinote.“
Įnamiai nesėdėjo be darbo, kiekvienas buvo sugalvojęs kokį užsiėmimą, prašė duoti darbo šeimininkus, padėdavo kuo galėjo.
Po alkio, neprivalgymo antra nelaimė buvo šaltis. Per dieną mažai judant atšaldavo kraujas, bent šitaip manė Juozas. Jis iš namų prinešdavo karštų plytų, dėdavo į lovas, gabeno sausas, pašildytas antklodes, tačiau nepadėdavo. Rankos, kojos sušildavo, pačiupinėji – net karštos, o pačiam žmogui šalta. Šiluma buvo tausojama visais būdais, Juozas net ką tik iškeptos duonos kepalą nešdavo pasikišęs po skvernu, kad pakely nepražūtų jos šilumos garelis, karštą duoną visi pasitikdavo džiūgaudami. Visi norėjo gyventi. Tik vienintelį sykį mirties šešėlis buvo pakibęs virš žmogaus. Tai buvo panelė iš svetimų kraštų, fabrikanto duktė iš Lodzės, antro kurso studentė. Ji nesikėlė iš gulto, nuolat kamšėsi, taisėsi antklodę, gulėjo susirietusi, prisitraukusi kelius prie smakro, tik akys liguistai blizgėjo. Tylėjo. Niekas nežinojo, apie ką ji galvoja. Juozas po karo rašė Izraelin: „Su ja vienintele turėjome vargo, bet išgelbėjom“. Bendrom jėgom išgydė ją, padėjo atsitiesti. Daug jų buvo ten susirinkę – maža glaudi bendruomenė.
Visus Juozas su žmonele išgelbėjo, po karo visi išsiskirstė kas sau. Per visą okupacijos metą niekas nežinojo apie Bartkevičių namelius, nieko jiems nepadarė. O jeigu nepadarė, tai ir jokių nuopelnų nėra, po karo kalbėjo Bartkevičiai.
Yra, yra, brangūs žmonės, jei jūsų nepakorė, nesušaudė, tai ir yra jūsų didysis nuopelnas, vadinasi, taip mokėjote saugoti žmones, kad joks piktas šuva nesulojo, išgelbėjote visus iki vieno. Visa tai aprašyta Jeruzalėje, Jad Vašem sienoje, visas pasaulis skaito.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005