žydų gelbėtojai

Vocelka Pranas

8000 rublių už Jehudą

Pesachas (Petia) Joselevičius

Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011


Mano tėtis Šimonas buvo spaustuvininkas ir iki sovietų atėjimo į valdžią turėjo spaustuvę. Mano mama Lėja (mergautinė pavardė Šames), padėjo jam versle. Mano sesuo Chana gimė 1932 metais, o aš – 1940-ųjų balandžio 29 dieną.
Prisimenu labai nedaug apie gyvenimą gete, bet nuolatinis alkio ir baimės jausmas persekiojo dar ilgai. Tėtis, lydimas sargybinių, eidavo į spaustuvę dirbti. Mama dirbo daržuose ir kartais, rizikuodama gyvybe, parnešdavo man daržovių, dažniausiai – kelis sušalusius burokėlius, aš juos vadindavau „mamalada“, nes jie man primindavo marmeladinius saldainius. Kartą mama parnešė iš daržo agurką ir sumaitino jį man, ir aš susirgau dizenterija. Jai teko nešti mane per tiltą į Mažąjį getą pas gydytoją. Kol jį pasiekėme, aš pamėlinijau ir jau merdėjau. Gydytojas neturėjo vaistų, tad perpylė man mamos kraujo – taip jis išgelbėdamas mane nuo mirties.
Mes stebuklingai pergyvenome visas gete vykusias akcijas, o per Vaikų akciją visi pasislėpėme slėptuvėje, kurią buvo įrengęs tėtis, išardęs vieną rūsio sieną. Neryškiai pamenu, kaip tą dieną pažvelgiau pro langą ir pamačiau pro šalį važiuojančius autobusus su baltai uždažytais langais.
1944-ųjų kovo 27-tąją tėtis neišėjo į darbą, ir mes visi sulindome į jo parengtą slėptuvę. Pamenu, aš, ketverių metų vaikas, verkiau, nes ten trūko oro, buvo tamsu ir baisu. Man atrodo, mano sesuo laikė užčiaupusi man burną. Tėtis buvo pasislėpęs už šiukšlių krūvos netoli mūsų slėptuvės. Tą kartą mūsų nerado, bet tėvai suprato, kad tik laiko klausimas, kada mus išveš mirti.
Tėvai ilgai ieškojo mums saugios slėptuvės. Galiausiai tėtis susisiekė su buvusia prieškario kolege Julija Vitkauskiene. O ji kreipėsi į buvusį tėčio bendradarbį Praną Vocelką. Jis buvo vedęs žydę Feigą, jo žmona irgi buvo gete. Ponas Vocelka buvo padėjęs jau daugeliui žmonių ir sutiko kurį laiką palaikyti mane savo namuose. Tada Julija susisiekė su Elena ir Miku Lukauskais, taip pat spaustuvininkais. Jie gyveno Žaliakalnyje ir savo vaikų neturėjo. Elena buvo žinoma šachmatininkė, Lietuvos moterų šachmatų čempionė.
Aš labai bijojau vokiečių ir žinojau, kad turime nuo jų slėptis. Vieną dieną tėtis parėjo namo su austrų kareiviu, kuris sutiko padėti išnešti mane iš geto. Pamatęs kareivį, pasiritau po lova, ir jokie įkalbinėjimai neprivertė manęs išlįsti. Taip pirmas mėginimas išnešti mane iš geto žlugo. Tada mama nusprendė duoti man migdomųjų, paskui mane paslėpė šieno maiše ir įkėlė į vežimą. Buvo sutarta, kad moteris, kuri važiavo tuo vežimu, išveš mane pro geto vartus. Važiuojant pro vartus šienas sukuteno man nosį, ir aš nusičiaudėjau, vežėja apsisuko ir numetė maišą prie mūsų namų. Kitą kartą man suleido dvigubą dozę migdomųjų, tad miegojau kietai. O po to jau atsimenu, kad sėdžiu ant sofos Vocelkos namuose.
Iš ten mane nuvedė pas Lukauskus. Visi, kurie mane gelbėjo, buvo geros širdies žmonės, jie tai darė ne dėl pinigų ir rizikavo gyvybe. Nežinau, kaip iš geto išgabeno mano seserį Chaną, bet galiausiai ir ji atsidūrė Lukauskų namuose.
Tebeturiu laišką, kurį mama parašė mano būsimiems gelbėtojams, kurių tuo metu ji dar nepažinojo. Elena Lukauskienė atidavė jį man po karo. Mama rašė: Nepažįstamiesiems, kurie dabar yra brangiausi mano artimiausi draugai! Nerandu žodžių išreikšti savo dėkingumui už jūsų kilnų poelgį. Mes labai nelaimingi, bet kartu ir labai laimingi, žinodami, kad šiais laikais, kai žmonija sužvėrėjo, dar yra gerų, širdingų žmonių, kurie ištiesė pagalbos ranką mūsų vaikams... Mes esame atstumtieji, ir jau nebesvarbu, kokią religiją išpažins mūsų vaikai... Mirtis mūsų nebegąsdina, nes mes žinome ir atminsime, kad mūsų vaikai saugiose rankose. Vienintelis, paskutinis, prašymas: jei mes žūsime, meldžiu, pasakykite mūsų vaikams, kai užaugs, kad jų tėvus nužudė pabaisos žmonių pavidalu ir kad jų tėvai buvo dori, sunkiai dirbę žmonės, kurie gyveno tik dėl savo vaikų... Tegul likimas jums būna gailestingesnis negu mums. Mūsų dėkingumas jums neturi ribų...
Tuo metu aš kalbėjau tik jidiš, tad Lukauskų šeimai buvo nelengva mane slėpti. Į karo pabaigą vokiečiai pradėjo imti lietuvius tarnauti vokiečių armijoje ir vieną dieną jie pasirodė Lukauskų namuose. Mikas Lukauskas pasislėpė palėpėje, kad išvengtų mobilizacijos. Tuo metu šeima laikė didelį buldogą. Elena metė mane ant lovos ir liepė tylėti arba sakyti tik „Mama! Mama!“ O mano seserį paguldė ant sofos ir pasakė, kad ji serga. Vokiečiai, bijodami apsikrėsti, apėjo ją lankstu. Vokiečiai pasuko į virtuvę, ten juos puolė šuo. Jie norėjo nušauti šunį, bet Elena Lukauskienė atsistojo tarp jų ir šuns ir pasakė: „Šaukit į mane!“ Ir vokiečiai išėjo, sakydami: „Geriau neprasidėti su šita išprotėjusia moterimi.“ Be mano sesers ir manęs, Lukauskai savo palėpėje dar slėpė ukrainietį karo belaisvį, kurį vadinome Opanasu. Įėjimas į palėpę ėjo pro virtuvę. Jeigu jie būtų radę ukrainietį ir Miką, mus visus būtų nužudę.
Pirmą dieną po išlaisvinimo Mikas Lukauskas man pliaukštelėjo ir pasakė: „Verk, kiek nori, bet dabar aš išmokysiu tave kalbėti lietuviškai, kad ir kas atsitiktų!“ Iki tol į prašymus kalbėti lietuviškai atsakydavau trimis žodžiais jidiš kalba: „Ich vil nicht!“ („Aš nenoriu!“). Jo atkaklumas paėmė viršų, ir aš akimirksniu pradėjau kalbėti lietuviškai.
Tuoj pat po Kauno išvadavimo tėčio brolis Davidas Joselevičius pradėjo ieškoti išlikusių gyvų giminaičių. Okupacijos metais jį slėpė viena lietuvė. Kai Davidas atvyko mūsų pasiimti, Elena Lukauskienė verkė, nes ji jau laikė mus savo vaikais, tad labai liūdėjo, kad teks išsiskirti.
Dėdė Davidas ieškojo ir savo sesers mano tetos Mašos ir vaikų. Maša Joselevič-Garonienė ir Bencelis Garonas turėjo du sūnus: Hiršą, gimusį 1932-aisiais, ir Mejerį (Meiką), gimusį 1936-aisiais. Prieš karą jų šeima buvo įtraukta į NKVD tremiamųjų į Sibirą sąrašus. Rengdamiesi į tremtį, jie paženklino visus drabužius, kuriuos planavo pasiimti į kelionę. Galiausiai sovietai nespėjo jų deportuoti.
Meika buvo du kartus išneštas iš geto bulvių maiše. Pirmą kartą netoli vartų jis pradėjo verkti, tad teko parnešti jį atgal, antrą kartą jam davė migdomųjų, ir viskas įvyko pagal planą. Jis buvo patikėtas vienai lietuvių šeimai už užmokestį, bet ta šeima tą pačią dieną berniuką paliko gatvėje, ir vokiečiai jį sučiupo. Žmonės, matę jį suimant, bandė įtikinti vokiečius, kad berniukas yra lenkas (jis gerai kalbėjo lenkiškai), bet vokiečiai patikrino jį ir išsivedė. Po karo Davidui pavyko rasti tuos lietuvius, kurie paliko Mejerį likimo valiai. Jis rado ir drabužius, paženklintus Mejerio vardu. Lietuvis prisipažino, kad įdavė berniuką ir galiausiai buvo nuteistas.
Vyresnysis brolis Hiršas buvo išvežtas į Aušvicą su kitais 130 Kauno geto žydų berniukų, ir tik 29 iš jų liko gyvi. Jį išlaisvino amerikiečiai.
Teta Maša žuvo nuo sovietų bombos Lenkijoje jau po Štuthofo išvadavimo. Bencelis Garonas Dachau išliko gyvas, bet po metų mirė. Hiršą paėmė kitas dėdė – Mošė Joselevičius, jis taip pat grįžo iš koncentracijos stovyklos. Hiršas mirė Vilniuje 1987-aisiais būdamas 55-erių. Jo žmona Liuba ir dukra Maša Brener (Garon) gyvena Izraelyje.
Kai dėdė mus rado ir pasiėmė, aš pradėjau lankyti žydų vaikų darželį, mano sesuo – mokyklą. Pamenu, kad darželyje visi vaikai buvome baikštūs. Kartą šalia darželio kilo gaisras, ir atvyko ugniagesiai su trofėjiniais vokiškais šalmais ant galvų. Visi vaikai labai išsigandome, prireikė daug laiko, kol pavyko mus nuraminti.
Likus kelioms dienoms iki geto likvidacijos tėtis išėjo į darbą su visa brigada, ir daugiau niekas nė vieno iš jų nematė. Mamą išvežė į Štuthofą, ir ji pateko į Mirties žygį. Galiausiai ji susirgo šiltine ir buvo palikta lūšnoje mirti. Laimė, kad nesusirgo kelyje, nes ligoniai Mirties žygyje buvo iš karto nušaunami. Ją lūšnoje aptiko sovietų kariai ir nugabeno į karo ligoninę. Prireikė daug laiko, kol mama pasveiko. Mama į Kauną grįžo daug vėliau ir pasiėmė mus iš dėdės.
Ilgą laiką po karo sapnuodavau skirtingus košmariškus mūsų gyvenimo gete vaizdus. Kai juos papasakodavau mamai, ji atsakydavo: „Taip ir buvo, iš tikrųjų tai vyko.“
Atsiėmusi mane ir sesę mama dar priglaudė ir našlaitį Jehudą Edelmaną. Mat Štuthofe mama sutiko savo tolimą giminaitę, ir jos viena kitai pasižadėjo, kad ta, kuri liks gyva, pasirūpins kitosios vaikais. Jehudą (g. 1939) slėpė batsiuvys, kuris turėjo batų taisyklą rūsyje Laisvės alėjoje ir ten pat su šeima ir gyveno. Mažasis Jehuda, pavadintas Algiu, gyveno su jais. Mama rado Jehudą ir pasiėmė jį, bet pirma jai teko sumokėti batsiuvio žmonai Liudai Kybartienei anuomet milžinišką pinigų sumą – 8000 rublių neva už berniuko išlaikymą okupacijos metais. Kad galėtų tai padaryti, mama pardavė mūsų namą Viekšniuose.
Dabar mamai teko vienai auginti tris vaikus. Mes persikraustėme į Vilnių, ten ji dirbo leidykloje korektore, bet buvo atleista kaip „nepatikimas elementas“. Tada ji susirado darbą spaustuvėje. Keturiese gyvenome viename kambaryje, prijungtame prie spaustuvės, kurioje ji dirbo. Visi trys vaikai miegojome vienoje lovoje, o sėdėdavome ant medinių dėžių, nes neturėjome kėdžių, anei jokių baldų.
Mama buvo be galo stipri moteris. Jai šitiek teko išgyventi ir tiek prarasti, bet ji visada būdavo geros nuotaikos ir niekada neprarado noro gyventi. Ji dirbo ir gerai rūpinosi mumis: turėjome drabužių ir nebuvome alkani. Jehuda ir aš lankėme darželį, mano sesuo Chana ėjo į mokyklą, ji puikiai mokėsi.
Mama žinojo, kad Jehuda turėjo giminaičių Jungtinėse Valstijose. Jai pavyko surasti jo dėdę, žinomą rabiną Soloveičiką. 1946-aisiais mama sumokėjo vienai lenkei, kuri apsiėmė nuvežti Jehudą į Lenkiją, o iš ten išsiųsti jį į Jungtines Valstijas. Pamenu, kaip ėjome išlydėti Jehudos į stotį ir kaip jis išvyko krovininiu sunkvežimiu su ta moterimi. Ir dingo be pėdsako, negavome apie jį jokių žinių, kol galiausiai mama gavo laišką iš vienų Prahos vaikų namų, kur dėl kažkokių priežasčių atsidūrė Jehuda. Mamai pavyko susisiekti su kažkokiais žmonėmis Izraelyje, o per juos – su rabinu Soloveičiku ir pranešti jam, kur yra jo sūnėnas. Paasirodo, išsiųsdama Jehudą į Lenkiją, mama po jo palto pamušalu užsiuvo savo ir jo dėdės adresą. Taip Jehuda dar tais pačiais metais galiausiai pateko į savo dėdės namus. Mama sužinojo, kad Jehuda saugiai atvyko į Ameriką, kai gavo užkoduotą rabino telegramą. Jai labai palengvėjo sužinojus, kad Jehudos motinai duotas pažadas ištesėtas.
Deja, mūsų tragedijos nesibaigė – 1946-aisiais nuo meningito mirė mano sesuo Chana.
Baigęs mokyklą naiviai mėginau įstoti į Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) politechnikos institutą, bet, žinoma, manęs nepraleido priėmimo komisija, juk buvau „nepatikimas elementas“. Tad baigiau Vilniaus politechnikos institutą ir tapau inžinieriumi mechaniku. 1966-aisiais vedžiau jauną gydytoją Vitą Izraelytę. Mano mama mirė 1987-aisiais. 1990 metais su žmona ir abiem dukromis repatriavome į Izraelį. Abu čia dirbome pagal profesiją.
Jehuda Edelmanas studijavo, siekdamas tapti rabinu kaip jo dėdė. Jis turi devynis vaikus, vienas iš jų gyvena Kirjat Sefere, Izraelyje. Kai Jehuda atvyksta aplankyti sūnaus, mes susitinkame ir prisimename senus laikus. Jehuda sako, kad nebepamena nieko, kas susiję su karu. Jis laiko mano mamą savo gelbėtoja ir čia daug tiesos.

Holonas, Izraelis, 2008