žydų gelbėtojai

Vyšniauskaitė-Balniuvienė Aldona Natalija

Natalija VYŠNIAUSKIENĖ,
jos dukra Aldona BALNIUVIENĖ (VYŠNIAUSKAITĖ) ir sūnus Algirdas VYŠNIAUSKAS


Karo metais Natalija Vyšniauskienė gyveno Kaune, Marvelės gatvėje.
Šioje šeimoje buvo trys vaikai: Algirdas, Kazimieras ir Aldona, kuriais rūpinosi motina. Nuo karo pradžios visi šeimos nariai įsijungė į pagalbą žydams – keisdavo jų drabužius į miltus, kruopas, riebalus ir nešdavo žydams.
Liudija Miriam Šaferytė-Zaborskienė, išgelbėtojo Chaimo Velerio giminaitė, gerai pažinojusi gelbėtojų Vyšniauskų šeimą:
(...) Kadangi suaugusiems žmonėms į getą ateiti buvo neįmanoma Natalija pasinaudojo savo vaikais – Algiu ir Aldona (...)
Sūnus Algis užsidėdavo geltoną žvaigždę, ir taip įeidavo į getą, įnešdamas malkas ir maistą Velerio šeimai. O ryte su brigada išeidavo į miestą. Taip tęsėsi per visą geto buvimo laiką.
Dukra Aldona užsidėjusi pačiūžas atveždavo Veleriui maistą į aerodromą, padėjo geto pogrindinei organizacijai įvykdyti įvairius pavedimus, nežiūrint savo amžiaus ji buvo drąsi mergaitė. Ji ir Marvelės brigados alkanus kalinius pamaitindavo karšta sriuba, nežiūrėdama pažįstami ar ne.
Natalija Vyšniauskienė dažniausiai važinėdavo į kaimus maisto (...)


Iš Algirdo Vyšniausko 1991 m. lapkričio 5 d. prisiminimų:

(...) kad galėtume padėti žydams ir patys kaip nors prasimaitinti, teko nuolat palaikyti ryšius su Chaimo Velerio rekomenduotais Kauno gete gyvenančiais žydais. Aš pats, turėdamas valtelę, perkeldavau žydus per Nemuną į Vilijampolę su maisto produktų krepšeliais ir kuprinėmis. Maisto jie gaudavo mainais iš vietinių gyventojų už savo dar neatimtus daiktus. Minėti žydai tuo metu dirbo Marvelės žvyro karjere.
Mano motina, taip pat ir aš su seserimi Aldona pakaitomis gautus iš žydų daiktus veždavome garlaiviu iki Šakių raj. Ilguvos ir Plokščių miestelių aplinkinių kaimų pas pasiturinčius ūkininkus ir keisdavome į maisto produktus.
Vokiečiai, pamatę kas dedasi Kauno prieplaukoje, pradėjo atiminėti maisto produktus, bet kadangi aš žinodavau, kada motina turi sugrįžti, laukdavau prie Kauno prieplaukos ir garlaiviui dar nespėjus prisišvartuoti prie kranto visi ryšuliai su maisto produktais jau atsidurdavo pas mane valtelėje, o aš sau lyg tai žvejodamas pasiekdavau namus. Iki prieplaukos plaukti tapo rizikinga, motina bei kiti žmonės pradėjo išlipinėti Lampėdžiuose, o vokiečiams nujautus ir tai, pradėjome išlipinėti Kačerginėje. Bet prieš srovę pakrauta valtele buvo nelengva pasiekti Marvelę. Sekantį kartą jau aš pririšdavau valtelę prie garlaivio ir sėkmingai pasiekdavau krantą su visomis gėrybėmis.
Mūsų šeimos ryšiai su Kauno geto pavergtaisiais kaskart stiprėjo, nors tai ir buvo rizikinga.
Aš pats, o kartais ir su draugu kaimynu Simu Kuru pradėjome perplaukę Nemuną ir Nerį lankytis su maisto produktais Vilijampolės gete, o iš ten pargabendavome net siuvamųjų mašinų. Ir dabar galėčiau parodyti tą vietą, kur įlįsdavau pro tvorą į getą ir nueidavau pas pažįstamus žydus. Tai dažniausiai darydavau sutemus.
Jie man prikabindavo šešiakampes Dovydo žvaigždes – geltonus lopinius – ir vaikščiodavau su reikalais po getą kaip jo gyventojas. Teko į ten įvažiuoti ir pasikinkius arklį. Vežime būdavo malkos, o po jomis – maisto produktai. Į getą nuvežiau ir per spygliuotą tvorą perdaviau Ickei Starkui vokišką „Parabellum“ tipo ginklą. Tai buvo Linkuvos gatvėje, netoli didžiųjų įėjimo į getą vartų. Kiek vėliau sužinojau, kad I. Starkus liko gyvas ir pasiekė Ameriką.
Po didžiosios tragedijos Kauno gete pasilikę žydai 1944 metais buvo gabenami traukiniu į mirties fabrikus. Leiba Levas su žmona (du mažamečiai jų vaikai buvo atimti vokiečių ir sunaikinti) ir dar viena jauna žydaitė (pavardės ir vardo neprisimenu, vadindavome „mažike“, nes buvo neaukšto ūgio) pabėgo iš traukinio ir atėjo pas mus į Marvelę, nes jie žinojo, kad pas mus slapstosi Chaimas Veleris ir kad mes išsaugosime ir jiems gyvybes. Ir taip jie visi liko gyvi. (...)