žydų gelbėtojai
Baltutis Vytas
VYTAUTAS BALTUTIS
Vytautas Baltutis gimė Maišymų kaime, Rudaminos parapijoje, mokėsi Vilkaviškio dvasinėje seminarijoje, į kunigus įšventintas 1940 metais. Per pirmąją sovietų okupaciją jis patyrė sovietų represijas, buvo įkalintas Pravieniškėse, kur 1941 m. birželio 26 d. besitraukiančios sovietų represinės struktūros, vadovaujamos KGB, įvykdė žiaurias šios stovyklos kalinių žudynes. Kunigui Vytautui Baltučiui pavyko išlikti gyvam tik todėl, kad visą dieną išgulėjo po lavonais. Karo metais Baltutis buvo vikaru Gražiškiuose, Vištytyje. 1943 m. jis gavo laišką nuo buvusios bendraklasės Miriam Gail, kuri kartu su seserimis Estera ir Maša bei broliu Iseriu buvo įkalinti Kauno gete. Laiške Miriam prašė padėti jai su seserimis ir broliu pabėgti iš geto. Vytautas Baltutis nuskubėjo į Kauną, susitiko su Miriam, viską aptarė ir pradėjo planuoti pabėgimą. Jis norėjo parūpinti visiems Gail šeimos nariams netikrus dokumentus, tačiau po 1944 m. kovo 27 d. Kauno gete įvykusios Vaikų akcijos Miriam, jos brolis Iseris ir seserys Maša ir Estera pabėgo iš geto be jokių dokumentų ir sėkmingai pasiekė Vištytį, kur juos šiltai sutiko kunigas Baltutis. Pas save jis ilgai 4 žmonių slėpti negalėjo, todėl susitarė su valstiečiu Antanu Kupraičiu, gyvenusiu Vaitkabalių kaime, kad jis priims seseris ir brolį Gail. Antanas Kupraitis su žmona ir sūnumis Juozu ir Jonu savo sodyboje slėpė Miriam, Iserį, Mašą ir Esterą šešis mėnesius, kol rajonas 1944 m. spalį buvo užimtas sovietų. Artėjant frontui kunigas Baltutis nusprendė prisijungti prie daugelio lietuvių pabėgėlių, kurie, norėdami išvengti sovietų okupacijos bei gresiančių trėmimų, traukėsi į Vakarus. Atsidūręs Dresdene prieš pat miesto bombardavimą 1945 m., kunigas patyrė automobilio avariją, pateko į ligoninę, vėliau gydėsi traumas, atgavo jėgas jau būdamas britų kuruojamoje zonoje Liuneburge (Lüneburg). 1946 m. gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Gyvendamas Volterdingene (Wolterdingen) dirbo vyskupo Teofiliaus Matulionio vardo gimnazijos direktoriumi ir mokė lietuvių pabėgėlių vaikus pasaulio istorijos, religijos, filosofijos. Ten jis sutiko savo būsimą žmoną Juliją ir po patirtų traumų bei karo baisumų metė kunigystę ir nusprendė kurti šeimą. Gavęs leidimą emigruoti į Kanadą, su šeima apsigyveno Toronte ir ten sutiko savo vaikystės draugą Stasį Jucevičių. Abu draugus siejo karo metų išgyvenimai – tiek Vytas, tiek Stasys gelbėjo negailestingai persekiojamus ir žudomus savo mokyklos draugus žydus. Iš Lazdijų kilusio Zeejevo (Vulfo) Michnovskio ir jo žmonos Rivkos gelbėjimą organizavo Stasys Jucevičius, o savo 1964 m. liudijime Zeejevas prisimena abu draugus, nacių okupacijos metais gelbėjusius žydus. Baltutis, gyvendamas Kanadoje, palaikė ryšius ir su seserimis Gail, kurios kreipėsi į Jad Vašem dėl jo pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliu. 1980 m. visi šioje istorijoje paminėti gelbėtojai – Vytautas Baltutis, Antanas, Jonas ir Juozas Kupraičiai, Stasys Jucevičius – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, o Kupraičiai 2015 m. apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Vytautas Baltutis gimė Maišymų kaime, Rudaminos parapijoje, mokėsi Vilkaviškio dvasinėje seminarijoje, į kunigus įšventintas 1940 metais. Per pirmąją sovietų okupaciją jis patyrė sovietų represijas, buvo įkalintas Pravieniškėse, kur 1941 m. birželio 26 d. besitraukiančios sovietų represinės struktūros, vadovaujamos KGB, įvykdė žiaurias šios stovyklos kalinių žudynes. Kunigui Vytautui Baltučiui pavyko išlikti gyvam tik todėl, kad visą dieną išgulėjo po lavonais. Karo metais Baltutis buvo vikaru Gražiškiuose, Vištytyje. 1943 m. jis gavo laišką nuo buvusios bendraklasės Miriam Gail, kuri kartu su seserimis Estera ir Maša bei broliu Iseriu buvo įkalinti Kauno gete. Laiške Miriam prašė padėti jai su seserimis ir broliu pabėgti iš geto. Vytautas Baltutis nuskubėjo į Kauną, susitiko su Miriam, viską aptarė ir pradėjo planuoti pabėgimą. Jis norėjo parūpinti visiems Gail šeimos nariams netikrus dokumentus, tačiau po 1944 m. kovo 27 d. Kauno gete įvykusios Vaikų akcijos Miriam, jos brolis Iseris ir seserys Maša ir Estera pabėgo iš geto be jokių dokumentų ir sėkmingai pasiekė Vištytį, kur juos šiltai sutiko kunigas Baltutis. Pas save jis ilgai 4 žmonių slėpti negalėjo, todėl susitarė su valstiečiu Antanu Kupraičiu, gyvenusiu Vaitkabalių kaime, kad jis priims seseris ir brolį Gail. Antanas Kupraitis su žmona ir sūnumis Juozu ir Jonu savo sodyboje slėpė Miriam, Iserį, Mašą ir Esterą šešis mėnesius, kol rajonas 1944 m. spalį buvo užimtas sovietų. Artėjant frontui kunigas Baltutis nusprendė prisijungti prie daugelio lietuvių pabėgėlių, kurie, norėdami išvengti sovietų okupacijos bei gresiančių trėmimų, traukėsi į Vakarus. Atsidūręs Dresdene prieš pat miesto bombardavimą 1945 m., kunigas patyrė automobilio avariją, pateko į ligoninę, vėliau gydėsi traumas, atgavo jėgas jau būdamas britų kuruojamoje zonoje Liuneburge (Lüneburg). 1946 m. gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Gyvendamas Volterdingene (Wolterdingen) dirbo vyskupo Teofiliaus Matulionio vardo gimnazijos direktoriumi ir mokė lietuvių pabėgėlių vaikus pasaulio istorijos, religijos, filosofijos. Ten jis sutiko savo būsimą žmoną Juliją ir po patirtų traumų bei karo baisumų metė kunigystę ir nusprendė kurti šeimą. Gavęs leidimą emigruoti į Kanadą, su šeima apsigyveno Toronte ir ten sutiko savo vaikystės draugą Stasį Jucevičių. Abu draugus siejo karo metų išgyvenimai – tiek Vytas, tiek Stasys gelbėjo negailestingai persekiojamus ir žudomus savo mokyklos draugus žydus. Iš Lazdijų kilusio Zeejevo (Vulfo) Michnovskio ir jo žmonos Rivkos gelbėjimą organizavo Stasys Jucevičius, o savo 1964 m. liudijime Zeejevas prisimena abu draugus, nacių okupacijos metais gelbėjusius žydus. Baltutis, gyvendamas Kanadoje, palaikė ryšius ir su seserimis Gail, kurios kreipėsi į Jad Vašem dėl jo pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliu. 1980 m. visi šioje istorijoje paminėti gelbėtojai – Vytautas Baltutis, Antanas, Jonas ir Juozas Kupraičiai, Stasys Jucevičius – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, o Kupraičiai 2015 m. apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.