žydų gelbėtojai
Tautavičius Zenonas
Zenonas Tautavičius, Stanislava Tautavičienė ir jų sūnus Stasys Tautavičius
Pasiturintys ūkininkai Zenonas ir Stanislava Tautavičiai ir jų trys sūnūs gyveno atokiame vienkiemyje netoli Judrėnų kaimo. Už 1,5 kilometro buvo Rainių dvaras, kur buvo suvaryti Telšių ir aplinkinių miestelių žydai. 1941 m. liepą Tautavičiai sužinojo, kad Rainiuose nužudyti žydai vyrai.
Moteris ir vaikus perkėlė į Gerulių stovyklą. Rugpjūčio 30 d. Geruliuose sušaudė tūkstančius moterų ir vaikų, paliko gyvas tik apie 500 jaunų moterų. Jas nuvarė į Telšius, kur įsteigė getą. Gruodžio 23-ią Telšių getą likvidavo, visas jaunas moteris ir mergaites nužudė Rainių miške. Taip Telšių miestas buvo tapo Judenrein – laisvu nuo žydų.
Po kelių dienų Stasys, vyresnysis Tautavičių sūnus, sutiko giminaitį Tijūnaitį ir tas papasakojo, kad jis slepia savo namuose dvi žydų moteris ir dvylikos metų mergaitę Mariją. Pas Tijūnaitį sąlygos mergaitei buvo netinkamos, todėl jis paklausė, ar Tautavičiai nepriimtų jos vienkiemyje. Stasys sutiko, pasiėmė Mariją Rudmanaitę (vėliau – Rozenblat) ir parsivedė ją į savo tėvų namus. Tėvai, Zenonas ir Stanislava Tautavičiai, nors ir žinojo, koks pavojus gresia tiems, kurie slepia žydus, pritarė Stasio sprendimui.
Marija, netekusi abiejų tėvų ir mažojo brolio, savo akimis mačiusi žydų žudynes, buvo psichologiškai palaužta. Tik po kelių savaičių Tautavičių namuose ji šiek tiek atsigavo ir pradėjo jaustis saugi.
Tam, kad galėtų rodytis pašaliečiams, Marijai reikėjo išmokti vietinių papročių, krikščionių maldų ir dirbti ūkinius darbus. Stasys ir jo tėvai mokino ją taisyklingai tarti lietuviškus žodžius.
Marija gyveno pas Tautavičius iki pat vokiečių pasitraukimo 1944 m. vasarą. Ji gyveno atvirai – padėjo Stanislavai dirbti namuose ir ūkyje, kartais net ganydavo karves. Tačiau pastebėjusi policininką ar vokiečius, ji pasislėpdavo miške – kol praeis pavojus.
Po karo Mariją Rudmanaitė (vėliau – Rozenblat) susirado jos teta Ženia, kuriai irgi pavyko išvengti žūties. Jos abi išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Australijoje.
Pasiturintys ūkininkai Zenonas ir Stanislava Tautavičiai ir jų trys sūnūs gyveno atokiame vienkiemyje netoli Judrėnų kaimo. Už 1,5 kilometro buvo Rainių dvaras, kur buvo suvaryti Telšių ir aplinkinių miestelių žydai. 1941 m. liepą Tautavičiai sužinojo, kad Rainiuose nužudyti žydai vyrai.
Moteris ir vaikus perkėlė į Gerulių stovyklą. Rugpjūčio 30 d. Geruliuose sušaudė tūkstančius moterų ir vaikų, paliko gyvas tik apie 500 jaunų moterų. Jas nuvarė į Telšius, kur įsteigė getą. Gruodžio 23-ią Telšių getą likvidavo, visas jaunas moteris ir mergaites nužudė Rainių miške. Taip Telšių miestas buvo tapo Judenrein – laisvu nuo žydų.
Po kelių dienų Stasys, vyresnysis Tautavičių sūnus, sutiko giminaitį Tijūnaitį ir tas papasakojo, kad jis slepia savo namuose dvi žydų moteris ir dvylikos metų mergaitę Mariją. Pas Tijūnaitį sąlygos mergaitei buvo netinkamos, todėl jis paklausė, ar Tautavičiai nepriimtų jos vienkiemyje. Stasys sutiko, pasiėmė Mariją Rudmanaitę (vėliau – Rozenblat) ir parsivedė ją į savo tėvų namus. Tėvai, Zenonas ir Stanislava Tautavičiai, nors ir žinojo, koks pavojus gresia tiems, kurie slepia žydus, pritarė Stasio sprendimui.
Marija, netekusi abiejų tėvų ir mažojo brolio, savo akimis mačiusi žydų žudynes, buvo psichologiškai palaužta. Tik po kelių savaičių Tautavičių namuose ji šiek tiek atsigavo ir pradėjo jaustis saugi.
Tam, kad galėtų rodytis pašaliečiams, Marijai reikėjo išmokti vietinių papročių, krikščionių maldų ir dirbti ūkinius darbus. Stasys ir jo tėvai mokino ją taisyklingai tarti lietuviškus žodžius.
Marija gyveno pas Tautavičius iki pat vokiečių pasitraukimo 1944 m. vasarą. Ji gyveno atvirai – padėjo Stanislavai dirbti namuose ir ūkyje, kartais net ganydavo karves. Tačiau pastebėjusi policininką ar vokiečius, ji pasislėpdavo miške – kol praeis pavojus.
Po karo Mariją Rudmanaitė (vėliau – Rozenblat) susirado jos teta Ženia, kuriai irgi pavyko išvengti žūties. Jos abi išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Australijoje.