žydų gelbėtojai

Vokiečių okupacijos metais Simono ir Onos Talačkų šeima su sūnumi Mykolu gyveno Prienų rajone, Jiezno valsčiuje, Liciškėnų kaime. Simono brolis Juozapas Talačka gyveno Kaune ir dirbo Karininkų Ramovės katilinės kūriku. Ten atvarydavo darbams žydus iš Kauno geto, tarp kurių buvo ir Kvartovskis, kuris Kauno gete gyveno su žmona ir 1941-ųjų rugsėjį gete gimusia dukrele Dora (Dvora). Baigiantis 1943 metams, kuomet pasklido gandai, kad vokiečiai planuoja įvykdyti Vaikų akciją, Kvartovskis paprašė Juozapo Talačkos gelbėti dukrelę. Gydytoja Fruma Gurvičienė suleido Dorai migdomųjų vaistų, tėvas įdėjo užmigdytą mergaitę į didelį krepšį-lagaminą kurį, eidamas į darbą, Kvartovskis perdavė Juozui Talačkai. Tada iš kaimo pas dėdę atvažiavo Mykolas Talačka, pagyveno, kol mergaitė apsiprato ir parsivežė ją į kaimą pas savo tėvus – Simoną ir Oną Talačkas. Kaime Dorą pradėjo vadinti Elyte, jos tamsius plaukus slėpdavo po skarele.

Dora Kvartovskytė (Dvora Burštein) prisimena:

Kadangi mano išvaizda nebuvo arijų, buvo nuspręsta mano plaukus perdažyti šviesia spalva. Talačkų šeimoje buvo daug vaikų, visi jie turėjo savo pareigas ir darbus. Mykolas Talačka, 14 metų vaikas, turėjo užduotį prižiūrėti mane. Jis elgėsi su manimi kaip su seserimi. Mane valgydino, migdė ir, svarbiausia, slėpė nuo nereikalingų akių. Kaimynai buvo labai smalsūs, ir Mykolas turėjo sugalvoti visokių būdų kaip mane nuo jų paslėpti. Jis išmokė mane lietuvių kalbos ir maldų, taip buvo slepiama mano tapatybė. Kas rytą mudu kartu išeidavome, jis buvo kartu su manimi 24 valandas. Kartu miegodavome šiene, kad mūsų nerastų.

Mykolas Talačka prisimena:

Gyvenome tarpukalnėje, tai matydavom, kas ateina, aplinkinius žmones pažinojom, žinojom kas geri, nuo blogesnių slėpdavomės. Žiemą – tvarte, namo palėpėje, ant kaimiško pečiaus. Vasarą bėgdavom į miškelį, prie kurio gyvenom, eidavom prie gyvulių. Teko ir bulvių duobėje, ir rūsyje pasėdėti. Buvo sunku, nes Dora daug ko nesuprato, o ir paaiškinti nebuvo kaip.
Taip saugojamės, drebėjome ir gelbėjomės kaip sugebėjome. Mes žinojome, kas mūsų laukia, jeigu išsiaiškintų, išduotų. Mes Doros nelepinom, nes nebuvo iš ko. Maitinom kaip savo vaiką, rengėm paprastais drabužiais, kad nesiskirtų iš kitų. Mano rūpestis buvo paguldyti, pamaitinti, pažaisti, na ir su lengvom ligom kovoti. Svarbiausia buvo išgyventi. Bei buvo lemta išgyventi iki karo pabaigos.

Doros Kvartovskytės tėvas žuvo Kauno gete, motina išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklos siaubą ir 1946 metais, didžiuliam savo džiaugsmui, surado savo dukrą Dorą gyvą ir sveiką. Talačkų šeimoje Liciškėnų kaime.
Šiuo metu gydytoja Dora Kvartovskytė (Dvora Burštein) gyvena Izraelyje.