žydų gelbėtojai
Šukšta (Szukszta) Vaclovas (Waclaw)
Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų „Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias“
<..>Mama gerai pažinojo vieną buvusią dvarininkę, pavarde Šukštienė (Norkevičiūtė), kuri gyveno netoli vyskupijos, tame name, kur buvo vaistinė. Mama kreipėsi į ją prašydama pagalbos, ir mes buvom išgirsti. Mus priglaudė Halinos ir Vaclovo Šukštų šeima.
Šukštos gyveno pirmame aukšte, o antrame šio namo aukšte gyveno saugumo viršininkas Juodviršis. Nepaisydami to, Šukštos mus priėmė, davė atskirą kambarį. Gilią ir šaltą 1942 metų žiemą tai buvo išsigelbėjimas. Halina Šukštienė globojo ir maitino mus ištisas šešias savaites. Geriau kaip pas ją negalėjo būti. Mamai ji išgydė pūlinį nugaroje, pati jį prapjovė. Vis dėlto ilgai užsibūti ir čia negalėjom, – pas saugumo viršininką Juodviršį, gyvenusį antrame aukšte, nuolat vaikščiojo policininkai.
Būnant pas Šukštas man gimė labai gera idėja. Paprašiau jų tarnaitės, kuri irgi žinojo, jog mes slapstomės, kad nueitų į miesto savivaldybę mano klasės draugo Albino Gudzinsko metrikų. Gudzinskų šeima Telšiuose nebegyveno, birželio 14-ąją jie buvo išvežti į Sibirą. Šukštų tarnaitė taip ir padarė, atnešė mano bendraklasio Albino-Stasio Gudzinsko gimimo liudijimą, ir nuo tos dienos aš, turėdamas oficialų dokumentą, tapau pusiau legaliu žmogumi.
Kadangi pas Šukštas vis dėlto pavojinga buvo slėptis, užsigydę žaizdas ir kiek atsikvėpę, išėjome.
Kur patraukė mama, nebežinau. O aš ėjau iš rankų į rankas – vienas pažįstamas perduodavo kitam savo geram pažįstamam. Bekaitaliodami savo slapstymosi vietas, mes su mama išsiskyrėme. . <...>
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
<..>Mama gerai pažinojo vieną buvusią dvarininkę, pavarde Šukštienė (Norkevičiūtė), kuri gyveno netoli vyskupijos, tame name, kur buvo vaistinė. Mama kreipėsi į ją prašydama pagalbos, ir mes buvom išgirsti. Mus priglaudė Halinos ir Vaclovo Šukštų šeima.
Šukštos gyveno pirmame aukšte, o antrame šio namo aukšte gyveno saugumo viršininkas Juodviršis. Nepaisydami to, Šukštos mus priėmė, davė atskirą kambarį. Gilią ir šaltą 1942 metų žiemą tai buvo išsigelbėjimas. Halina Šukštienė globojo ir maitino mus ištisas šešias savaites. Geriau kaip pas ją negalėjo būti. Mamai ji išgydė pūlinį nugaroje, pati jį prapjovė. Vis dėlto ilgai užsibūti ir čia negalėjom, – pas saugumo viršininką Juodviršį, gyvenusį antrame aukšte, nuolat vaikščiojo policininkai.
Būnant pas Šukštas man gimė labai gera idėja. Paprašiau jų tarnaitės, kuri irgi žinojo, jog mes slapstomės, kad nueitų į miesto savivaldybę mano klasės draugo Albino Gudzinsko metrikų. Gudzinskų šeima Telšiuose nebegyveno, birželio 14-ąją jie buvo išvežti į Sibirą. Šukštų tarnaitė taip ir padarė, atnešė mano bendraklasio Albino-Stasio Gudzinsko gimimo liudijimą, ir nuo tos dienos aš, turėdamas oficialų dokumentą, tapau pusiau legaliu žmogumi.
Kadangi pas Šukštas vis dėlto pavojinga buvo slėptis, užsigydę žaizdas ir kiek atsikvėpę, išėjome.
Kur patraukė mama, nebežinau. O aš ėjau iš rankų į rankas – vienas pažįstamas perduodavo kitam savo geram pažįstamam. Bekaitaliodami savo slapstymosi vietas, mes su mama išsiskyrėme. . <...>
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus