žydų gelbėtojai
Baliukevič Kesareva Zofija
Zofija BALIUKEVIČ-KESAREVA
Visą gyvenimą tame pačiame miestelyje, toje pačioje gatvėje, mažame mediniame namelyje... Ponia Zofija Baliukevič-Kesareva – daugelio įvykių liudininkė. Šiandien iš tolimų kraštų į Nemenčinę atvažiavę jos buvę gyventojai ar jų vaikai, vaikaičiai eina pas ponią Zofiją išgirsti pasakojimų, kad ir kokie jie būtų šiurpūs, bet iš pirmųjų lūpų. Niekada nepamirš Zofija Baliukevič tos baisios dienos, kai buvo šaudomi Nemenčinės gyventojai žydai. Per stebuklą iš varomos minios pavyko ištrūkti kaimynės mergaitei Goldai Trakinskai. Keletą dienų slapstėsi Golda kartu su kita kaimyne Pesia Levinsoniene Baliukevičių palėpėje, vėliau pasislėpė miške... Ir štai po daugelio metų Zofija gavo laišką. Rašė Goldos sesuo Hanka, Zofijos gimnazijos draugė.
...Negaliu Tau žodžiais apsakyti, kokie jausmai mane užplūdo beskaitant Tavo laišką. Atrodė man, kad supamės verandoje sūpuoklėse. Visi mūsų vaikystės atsiminimai, nepaprastai ryškūs, stojasi prieš akis. Pameni mūsų išvykas i paupį? Uogų rinkimą? Labai Tavęs prašau, parašyk, ar tebegyvenate tame pačiame name, ar mūsų namas tebėra, ar žydų kapinės pakeliui i Losiuvką tebėra? Kaip atrodo mūsų miestelis? Ar dar yra tie puikūs miškai, ar Vilija tebeteka per Nemenčinę? Viskas staiga man akyse iškilo labai ryškiai, atrodo, tarsi sėdime verandoje, apaugusioje gėlėmis, kurias tu su mama augindavai. Tu visada buvai viskam labai gabi. Buvai visada iš visų inteligentiškiausia. Tu visada man būdavai pavyzdys.
Kai Nemenčinėje išžudė žydus, aš pabėgau Baltarusijon. Ten slapsčiausi miškuose pustrečių metų. Ką aš ten pergyvenau, vienas Dievas težino. Buvau išvežta i lagerį Vokietijon. Ten išbuvau iki išvažiuojant prancūzams. Paskui patekau čionai i Šveicariją, ištekėjau už šveicaro. Golda gyvena Palestinoje. Ji turi aštuonerių metų mergaitę. Pati Golda, deja, beveik akla, nes okupacijos laikais slapstėsi kaime ir buvo blogai maitinama, be to, labai sunkiai dirbo. Ji man sakė, kad Tu jai gyvybę išgelbėjai...
Paskui laiškai iš Šveicarijos pradėjo eiti reguliariai.
Ir jeigu vieną dieną Chanka Tennenbaum, buvusi Trakinska, atvažiuotų aplankyti vaikystės draugės Zosės, nesunkiai ją surastų. Daug kartų keitėsi centrinės miestelio gatvės pavadinimas – buvo ji ir Niemenczynska, Swiencianska, Legionowa, Tarybų, dabar vėlgi Švenčionių, bet tas pats medinis namelis, vijokliais apraizgytas, tebestovi kur stovėjęs – pirmas nuo šulinio.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Visą gyvenimą tame pačiame miestelyje, toje pačioje gatvėje, mažame mediniame namelyje... Ponia Zofija Baliukevič-Kesareva – daugelio įvykių liudininkė. Šiandien iš tolimų kraštų į Nemenčinę atvažiavę jos buvę gyventojai ar jų vaikai, vaikaičiai eina pas ponią Zofiją išgirsti pasakojimų, kad ir kokie jie būtų šiurpūs, bet iš pirmųjų lūpų. Niekada nepamirš Zofija Baliukevič tos baisios dienos, kai buvo šaudomi Nemenčinės gyventojai žydai. Per stebuklą iš varomos minios pavyko ištrūkti kaimynės mergaitei Goldai Trakinskai. Keletą dienų slapstėsi Golda kartu su kita kaimyne Pesia Levinsoniene Baliukevičių palėpėje, vėliau pasislėpė miške... Ir štai po daugelio metų Zofija gavo laišką. Rašė Goldos sesuo Hanka, Zofijos gimnazijos draugė.
...Negaliu Tau žodžiais apsakyti, kokie jausmai mane užplūdo beskaitant Tavo laišką. Atrodė man, kad supamės verandoje sūpuoklėse. Visi mūsų vaikystės atsiminimai, nepaprastai ryškūs, stojasi prieš akis. Pameni mūsų išvykas i paupį? Uogų rinkimą? Labai Tavęs prašau, parašyk, ar tebegyvenate tame pačiame name, ar mūsų namas tebėra, ar žydų kapinės pakeliui i Losiuvką tebėra? Kaip atrodo mūsų miestelis? Ar dar yra tie puikūs miškai, ar Vilija tebeteka per Nemenčinę? Viskas staiga man akyse iškilo labai ryškiai, atrodo, tarsi sėdime verandoje, apaugusioje gėlėmis, kurias tu su mama augindavai. Tu visada buvai viskam labai gabi. Buvai visada iš visų inteligentiškiausia. Tu visada man būdavai pavyzdys.
Kai Nemenčinėje išžudė žydus, aš pabėgau Baltarusijon. Ten slapsčiausi miškuose pustrečių metų. Ką aš ten pergyvenau, vienas Dievas težino. Buvau išvežta i lagerį Vokietijon. Ten išbuvau iki išvažiuojant prancūzams. Paskui patekau čionai i Šveicariją, ištekėjau už šveicaro. Golda gyvena Palestinoje. Ji turi aštuonerių metų mergaitę. Pati Golda, deja, beveik akla, nes okupacijos laikais slapstėsi kaime ir buvo blogai maitinama, be to, labai sunkiai dirbo. Ji man sakė, kad Tu jai gyvybę išgelbėjai...
Paskui laiškai iš Šveicarijos pradėjo eiti reguliariai.
Ir jeigu vieną dieną Chanka Tennenbaum, buvusi Trakinska, atvažiuotų aplankyti vaikystės draugės Zosės, nesunkiai ją surastų. Daug kartų keitėsi centrinės miestelio gatvės pavadinimas – buvo ji ir Niemenczynska, Swiencianska, Legionowa, Tarybų, dabar vėlgi Švenčionių, bet tas pats medinis namelis, vijokliais apraizgytas, tebestovi kur stovėjęs – pirmas nuo šulinio.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999