žydų gelbėtojai
Šmidas (Schmid) Anton
Antonas ŠMIDAS (1900–1942)
Sušaudytas 1942 metų balandžio 13 d. Vilniuje
„Ich habe ja nur Menschen geretten...“ („Aš tik gelbėjau žmones...“)
Iš A. Šmido atsisveikinimo laiško žmonai ir dukrai
Kilęs iš Vienos, Antonas Šmidas (Anton Schmid) po Austrijos prijungimo prie Reicho tapo karo prievolininku. 1941 m. birželį feldfebelis A.Šmidas buvo paskirtas Vilniaus paskirstymo punkto prie geležinkelio viršininku. Jis registruodavo nuo savo dalinių atsilikusius vokiečių kareivius ir grąžindavo juos į frontą. Be to, A. Šmidas vadovavo dirbtuvėms, kuriose buvo siuvamos uniformos, taisoma technika. A. Šmidui buvo leista pasirinkti specialistus, pačiam kaskart apsilankant gete. Geto kaliniai greitai pajuto neįprastai gailestingą feldfebelio požiūrį į juos: Antonas Šmidas išrašydavo geltonus „šainus“ ligotiems ir nusilpusiems, kartais jam pavykdavo ištraukti „specialistą“ net iš Lukiškių kalėjimo. Žinodamas, kam gresia sunaikinimas, feldfebelis Antonas Šmidas gabendavo geto kalinius į kitus miestus, kur dar nevyko žydų naikinimo akcijos. Tarnybiniu sunkvežimiu jis išvežė iš Vilniaus geto apie 300 žmonių, įdarbindamas juos Voronovo ar Balstogės gamyklose. Jo bute Vilniuje, Geležinkelio g. 15, kuris buvo tame pačiame name, kaip ir paskirstymo punktas, gyveno iš geto pabėgęs rašytojas Hermanas Adleris su žmona, ten susitikimus rengdavo geto pasipriešinimo organizacijos nariai, ryšininkai tarp Vilniaus ir Varšuvos getų.
Grėsmė feldfebelio gyvybei tykojo kiekviename žingsnyje. 1942 m. sausio antroje pusėje Antonas Šmidas buvo suimtas. Karo lauko teismas sprendimą paskelbė vasario 25 d.: Antonui Šmidui, kaip Reicho išdavikui, už pagalbą žydams paskirta aukščiausia bausmė – sušaudymas.
Nuosprendis įvykdytas 1942 m. balandžio 13 d. Vilniuje.
Antonas Šmidas palaidotas 1914–1918 vokiečių karių kapinėse Antakalnyje bevardžiame kape.
2000 m. gegužės 8 d., suteikiant Antono Šmido vardą Rendsburgo (Šiaurės Saksonija) priešlėktuvinės gynybos mokymo centrui, Vokietijos gynybos ministras Rudolfas Šarpingas sakė: „Mes neturime teisės pasirinkti istorijos, bet galime sekti jos pavyzdžiais.“
Antono Šmido istorija publikuojama almanache Žydų muziejus, sud. Dalija Epšteinaitė, 2001 m. ir IV-oje knygoje Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2009
Sušaudytas 1942 metų balandžio 13 d. Vilniuje
„Ich habe ja nur Menschen geretten...“ („Aš tik gelbėjau žmones...“)
Iš A. Šmido atsisveikinimo laiško žmonai ir dukrai
Kilęs iš Vienos, Antonas Šmidas (Anton Schmid) po Austrijos prijungimo prie Reicho tapo karo prievolininku. 1941 m. birželį feldfebelis A.Šmidas buvo paskirtas Vilniaus paskirstymo punkto prie geležinkelio viršininku. Jis registruodavo nuo savo dalinių atsilikusius vokiečių kareivius ir grąžindavo juos į frontą. Be to, A. Šmidas vadovavo dirbtuvėms, kuriose buvo siuvamos uniformos, taisoma technika. A. Šmidui buvo leista pasirinkti specialistus, pačiam kaskart apsilankant gete. Geto kaliniai greitai pajuto neįprastai gailestingą feldfebelio požiūrį į juos: Antonas Šmidas išrašydavo geltonus „šainus“ ligotiems ir nusilpusiems, kartais jam pavykdavo ištraukti „specialistą“ net iš Lukiškių kalėjimo. Žinodamas, kam gresia sunaikinimas, feldfebelis Antonas Šmidas gabendavo geto kalinius į kitus miestus, kur dar nevyko žydų naikinimo akcijos. Tarnybiniu sunkvežimiu jis išvežė iš Vilniaus geto apie 300 žmonių, įdarbindamas juos Voronovo ar Balstogės gamyklose. Jo bute Vilniuje, Geležinkelio g. 15, kuris buvo tame pačiame name, kaip ir paskirstymo punktas, gyveno iš geto pabėgęs rašytojas Hermanas Adleris su žmona, ten susitikimus rengdavo geto pasipriešinimo organizacijos nariai, ryšininkai tarp Vilniaus ir Varšuvos getų.
Grėsmė feldfebelio gyvybei tykojo kiekviename žingsnyje. 1942 m. sausio antroje pusėje Antonas Šmidas buvo suimtas. Karo lauko teismas sprendimą paskelbė vasario 25 d.: Antonui Šmidui, kaip Reicho išdavikui, už pagalbą žydams paskirta aukščiausia bausmė – sušaudymas.
Nuosprendis įvykdytas 1942 m. balandžio 13 d. Vilniuje.
Antonas Šmidas palaidotas 1914–1918 vokiečių karių kapinėse Antakalnyje bevardžiame kape.
2000 m. gegužės 8 d., suteikiant Antono Šmido vardą Rendsburgo (Šiaurės Saksonija) priešlėktuvinės gynybos mokymo centrui, Vokietijos gynybos ministras Rudolfas Šarpingas sakė: „Mes neturime teisės pasirinkti istorijos, bet galime sekti jos pavyzdžiais.“
Antono Šmido istorija publikuojama almanache Žydų muziejus, sud. Dalija Epšteinaitė, 2001 m. ir IV-oje knygoje Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2009