žydų gelbėtojai
Šmidas (Schmid) Anton
AUŠROS VARTŲ STEBUKLAS
Dalija Epšteinaitė
Vilniaus gete įkalinto trisdešimtmečio Hermano Adlerio padėtis buvo kitokia negu daugelio kitų kalinių. Hermanas nebuvo vilnietis, Lietuvoje jis neturėjo jokių pažįstamų. Čia gyveno vos pusantrų metų, prieš tai įveikęs ilgą, varginantį kelią.
Gimęs Niurnberge, mokytojo žydo šeimoje, Hermanas baigė mokytojų seminariją ir studijas Breslau universitete. Jau ėmė mokytojauti Bavarijos mieste Landschute, kai 1934 metais vienas kolega, taip pat ir policijos įgaliotinis, patarė jam dingti iš miesto. Tada jau veikė Dachau koncentracijos stovykla, buvo rengiamos ir kitos tokios stovyklos.
Hermanas bėgo nuo Hitlerio teroro. Bandė įsikurti Čekoslovakijoje, tačiau, šaliai tapus Reicho dalimi, teko leistis toliau – į Lenkiją, Ukrainą. Naujųjų 1940 metų išvakarėse užšalusio ežero ledu Hermanas drauge su aštuonių žmonių grupe perėjo Lietuvos sieną. Iš Lietuvos, tada dar nepriklausomos, daugelis pabėgėlių tikėjosi pasiekti Palestiną, tuomet mandatinę Anglijos teritoriją. Sumanymas žlugo, sovietams okupavus Lietuvą ir uždarius sienas. Netrukus į Vilnių įžengė naciai, ir visi gyventojai žydai buvo suvaryti į getą. Neišvengiamą mirtį būtų kiek atitolinęs specialisto amatininko pažymėjimas, tačiau Hermanas buvo mokytojas, gete mokyklos veikė neoficialiai, jo profesija galėjo žadėti tiktai greitą baigtį Panerių duobėse. Nepaisydamas gresiančio pavojaus, Hermanas ryžosi gan beprotiškam žingsniui – neturėdamas jokios vilties išgyventi, prisiėmė atsakomybę už kitą žmogų čia, gete, vesdamas.
Anita Distler buvo Vienos operos dainininkė, su ja Hermanas drauge buvo atlaikęs visus išbandymus jų bėgimo į Rytus metu. Dabar abiem beliko nebent slapstytis, niekur nesirodyti, glaudžiantis mažyčiame kambarėlyje Ligoninės gatvėje. Hermanas bandė uždarbiauti privačiomis vokiečių kalbos pamokomis, tačiau kartą, skubėdamas pas mokinius, buvo gatvėje sučiuptas ir kaip neturintis geltonosios specialisto kortelės įstumtas į mirtininkų vorą.
Kolonai žengiant Vokiečių gatve, iš Liuteronų bažnyčios vartų išėjęs kapelionas sustabdė eiseną, pareikalavęs atrinkti dešimt vyrų šventovės stogo remontui. Hermanas pateko į laimingųjų dešimtuką.
Kaliniai buvo taip išsekę nuo ilgo badavimo, kad kapelionas visus grąžino į getą, palikęs vieną Adlerį, su kuriuo buvo patogu susikalbėti. Vakare nesudėtingas remontas buvo baigtas, ir kapelionas išleido Hermaną į gatvę. Į getą įeiti buvo galima tik įsimaišius į grįžtančių darbininkų gretas, bet kolonos jau buvo grįžusios, tuoj turėjo prasidėti komendanto valanda, o eiti nebuvo kur.
Išgirdau skambant varpus. Tai baigėsi mišios Šventos Teresės bažnyčioje. Kojos pačios nunešė mane ten. Paskambinau prie klebonijos durų. Man atidaręs pagyvenęs dvasiškis prisistatė: klebonas Andrius Gdovskis...
Šventosios Teresės bažnyčia, taip pat Aušros Vartų koplyčia tais metais priklausė Basųjų karmelitų vienuolynui. Prie buvusios miesto gynybinės sienos šliejosi ir kiti vienuolyno pastatai: brolių karmelitų celės, biblioteka, refektoriumas, aludė. Basieji karmelitai globojo vienišus senelius, našlaičius, aptarnavo keliolikos tūkstančių tikinčiųjų parapiją.
Klebonas Andrius (pasaulyje Františekas) Gdovskis buvo ne tik taurios sielos humaniškas krikščionis. Studijavęs teologiją Linco universitete, įšventintas tėvo Andžejaus vardu Djoro (Vengrija) Basųjų karmelitų vienuolyne, jis vadovavo karmelitų brolijoms Krokuvoje, Vadovicuose, buvo Romos kapitulos paskirtas vadovauti visai provincijai, Lvove pradėjo naujo vienuolyno pastato darbus, 1936 metais buvo paskirtas tęsti pastoraciją Vilniuje.
Ostros Bramos vienuolynas su Juodąja Madona koplyčioje buvo garsus visame lenkiškai kalbančiųjų regione, kuriam ilgą laiką priklausė ir Lietuvos miestas Vilnius. Aš, tuomet beteisis, persekiojamas geto pabėgėlis, susidraugavau su Ostros Bramos klebonu Andriumi Gdovskiu, kuris, rizikuodamas gyvybe, mane slėpdavo pavojaus atvejais.
Basųjų karmelitų vienuolyne Hermanas Adleris gavo prieglobstį ne vienai nakčiai. Vengdamas gaudynių gete, jis skubėdavo pas brolius karmelitus ir čia dažnai nakvodavo, čia ėmė kurti ir savo poezijos bei prozos knygą. Tačiau Anitai vyrų vienuolyno durys buvo užsklęstos. Hermanas ėmė ieškoti slėptuvės žmonai. Tėvas Andrius nukreipė Adlerius pas feldfebelį Antoną Šmidą, Vermachto paskirstymo punkto vedėją. Šmidas padėsiąs, klebonas tuo neabejojo. Visai neseniai feldfebelis buvo pas jį atėjęs prašydamas surašyti krikšto metriką pabėgusiai iš geto merginai. Antonas Šmidas – ne vokietis, jis austras iš Vienos. Nacių feldfebelis nekenčia, jis tikrai parūpins gerą pažymėjimą. Tačiau Šmidas padarė daugiau – jis tiesiog užleido Adleriams kambarį savo valdiškame bute. Klebonas Gdovskis gavo jiems ir dokumentus. Tai buvo mirusių ir slaptai palaidotų parapijiečių pasai, kuriuos artimieji sutikdavo atiduoti persekiojamiems geto kaliniams. Gyvendamas Šmido bute Hermanas ne kartą lankėsi Basųjų karmelitų vienuolyne. Čia jis nebuvo vienintelis svečias. Vienuolyne, stovėjusiame patį geležinkelį, rado prieglobstį ir kiti bėgliai. Tai buvo grupė žydų, kuriems pavyko pasprukti iš tremtinių vagono 1941 metų birželio 14-ąją. Čia jie tikėjosi sulaukti geresnių laikų, kai vežimai pasibaigs. Tačiau geresni laikai neatėjo – į miestą įžengė vokiečiai, ir bėgliams teko likti vienuolyno rūsiuose.
Gyvendami paskirstymo punkto viršininko bute Adleriai buvo saugūs, tačiau stengėsi padėti ir kitiems geto žmonėms. Jie įkalbėjo Antoną Šmidą grupėmis gabenti geto kalinius iš Vilniaus į kitus miestus, kur dar nevyko naikinimo akcijos. Tarnybiniu sunkvežimiu feldfebelis išvežė iš Vilniaus geto arti 300 žmonių, įdarbindamas juos Voronove ar Balstogės gamyklose.
Tačiau kažkieno įskųstas 1942 metų sausio viduryje Antonas Šmidas buvo gestapo suimtas. Kratos metu galiniame kambaryje buvę Adleriai sugebėjo pasprukti per kitą įėjimą. Kelias vėlgi vedė pas tėvą Andrių.
/.../ Gdovskis pasakė mums savo draugų Varšuvoje adresus ir parūpino dokumentus, su kuriais iškeliavome.
Kelias atgal, į Vakarus, buvo gal net skausmingesnis už bėgimą į Rytus. Adleriai buvo Varšuvos sukilimo žlugimo liudytojai ir dalyviai. Iš Varšuvos kelias vedė į Vengriją, Bergen-Belzeno lagerį, kur tūkstančiai kalinių mirdavo nuo nežmoniškų sąlygų ir bado. Tačiau abu išgyveno, iškentė ir sunkią dipukų dalią perkeltųjų asmenų stovykloje Šveicarijos pasienyje. Tik 1960 metais Hermanui ir Anitai Adleriams buvo suteikta Šveicarijos pilietybė. Kelias į namus truko 26 metus – gražiausius žmogaus gyvenime.
Išvengęs mirties ir nepraradęs gyvenimo draugės Hermanas Adleris gyveno pagal priesaką: Išties brangiai esate nupirkti. Poetas, žurnalistas, radijo teatro režisierius, jis visą savo veiklą skyrė Holokausto temai. Kuo labiau tolo nuo skausmo pakrantės jo gyvenimo laivas, tuo aiškiau iškildavo atminties saloje likusių draugų, gelbėtojų paveikslai. Feldfebelis Antonas Šmidas už pagalbą žydams buvo sušaudytas 1942 metų balandžio 13-ąją. Kiek anksčiau, kovo viduryje, buvo suimtas visas basųjų karmelitų vienuolynas, taip pat ir tėvas Andrius. Okupacinė valdžia įtarinėjo dvasininkus nelojalumu. Kad ir nesant įkalčių, net nesurengus teismo vienuoliai po ilgo kalinimo Lukiškėse itin sunkiomis sąlygomis buvo išvežti į Panevėžiuko koncentracijos stovyklą, po to į Šaltupį, kur sulaukė karo pabaigos.
Po karo klebonas Gdovskis buvo grąžintas eiti ankstesnes pareigas. Tačiau vienuolyno pastato basieji karmelitai nebeatgavo: ten buvo įsikūrusi karo lauko ligoninė, vėliau studenčių bendrabutis. Vienuoliai apsigyveno privačiuose butuose Lapų gatvėje. Sunkiai sergantis 78 metų tėvas Andrius ypač sielodavosi, kad baigia savo dienas tarp nešventintų sienų. Jis mirė 1948-ųjų kovo 16-ąją ir palaidotas Rasų kapinėse šalia koplyčios.
Sunku nustatyti, kokiu būdu žinios iš sovietinio Vilniaus pasiekdavo Hermaną Adlerį. Tačiau okupuotoje Varšuvoje, Vengrijoje, Bergen-Belzeno ir perkeltųjų asmenų stovykloje Hermanas sekė savo gelbėtojų likimus. 1945 metais tada dar pilietybės neturintis Hermanas pateikė Ciūricho miesto savivaldybės literatūros komisijai savo knygą neįprastu pavadinimu: „Ostra Brama“ ir eilėraščių rinkinį „Mirties miesto giesmės“. Komisija kūrinius įvertino premija. Leidykla „Oprecht“ jas išleido atskiromis knygomis. Įžangoje Hermanas Adleris rašė:
Tomis baladėmis noriu pagerbti ne tik likimo brolius, su kuriais kentėjau Vilniaus ir Varšuvos getuose, Krokuvos bei Bergen-Belzeno stovyklose, bet dar ir šviesųjį feldfebelio Antono Šmido atminimą – jis už žydų gelbėjimą sušaudytas vokiečių lauko teismo nuosprendžiu ir atgulė po mediniu kryžiumi Vilniuje, vokiečių karių kapinių pakraštyje, – noriu taip pat pagerbti lenkų dvasininką, Ostra Bramos kleboną Andrių Gdovskį, kuriam užteko drąsos sunkiausiomis aplinkybėmis pasielgti krikščioniškai ir paslėpti vienuolyne pasmerktuosius mirti.
Hermanas Adleris nugyveno ilgą gyvenimą, jis dar spėjo sutikti trečiąjį tūkstantmetį. Jis neatnešė Aušros Vartų Švč. Mergelės paveikslui jokių votų, tačiau iki paskutiniosios savo dienos dėkojo už įvykusį stebuklą – gyvybės išgelbėjimą.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Dalija Epšteinaitė
Vilniaus gete įkalinto trisdešimtmečio Hermano Adlerio padėtis buvo kitokia negu daugelio kitų kalinių. Hermanas nebuvo vilnietis, Lietuvoje jis neturėjo jokių pažįstamų. Čia gyveno vos pusantrų metų, prieš tai įveikęs ilgą, varginantį kelią.
Gimęs Niurnberge, mokytojo žydo šeimoje, Hermanas baigė mokytojų seminariją ir studijas Breslau universitete. Jau ėmė mokytojauti Bavarijos mieste Landschute, kai 1934 metais vienas kolega, taip pat ir policijos įgaliotinis, patarė jam dingti iš miesto. Tada jau veikė Dachau koncentracijos stovykla, buvo rengiamos ir kitos tokios stovyklos.
Hermanas bėgo nuo Hitlerio teroro. Bandė įsikurti Čekoslovakijoje, tačiau, šaliai tapus Reicho dalimi, teko leistis toliau – į Lenkiją, Ukrainą. Naujųjų 1940 metų išvakarėse užšalusio ežero ledu Hermanas drauge su aštuonių žmonių grupe perėjo Lietuvos sieną. Iš Lietuvos, tada dar nepriklausomos, daugelis pabėgėlių tikėjosi pasiekti Palestiną, tuomet mandatinę Anglijos teritoriją. Sumanymas žlugo, sovietams okupavus Lietuvą ir uždarius sienas. Netrukus į Vilnių įžengė naciai, ir visi gyventojai žydai buvo suvaryti į getą. Neišvengiamą mirtį būtų kiek atitolinęs specialisto amatininko pažymėjimas, tačiau Hermanas buvo mokytojas, gete mokyklos veikė neoficialiai, jo profesija galėjo žadėti tiktai greitą baigtį Panerių duobėse. Nepaisydamas gresiančio pavojaus, Hermanas ryžosi gan beprotiškam žingsniui – neturėdamas jokios vilties išgyventi, prisiėmė atsakomybę už kitą žmogų čia, gete, vesdamas.
Anita Distler buvo Vienos operos dainininkė, su ja Hermanas drauge buvo atlaikęs visus išbandymus jų bėgimo į Rytus metu. Dabar abiem beliko nebent slapstytis, niekur nesirodyti, glaudžiantis mažyčiame kambarėlyje Ligoninės gatvėje. Hermanas bandė uždarbiauti privačiomis vokiečių kalbos pamokomis, tačiau kartą, skubėdamas pas mokinius, buvo gatvėje sučiuptas ir kaip neturintis geltonosios specialisto kortelės įstumtas į mirtininkų vorą.
Kolonai žengiant Vokiečių gatve, iš Liuteronų bažnyčios vartų išėjęs kapelionas sustabdė eiseną, pareikalavęs atrinkti dešimt vyrų šventovės stogo remontui. Hermanas pateko į laimingųjų dešimtuką.
Kaliniai buvo taip išsekę nuo ilgo badavimo, kad kapelionas visus grąžino į getą, palikęs vieną Adlerį, su kuriuo buvo patogu susikalbėti. Vakare nesudėtingas remontas buvo baigtas, ir kapelionas išleido Hermaną į gatvę. Į getą įeiti buvo galima tik įsimaišius į grįžtančių darbininkų gretas, bet kolonos jau buvo grįžusios, tuoj turėjo prasidėti komendanto valanda, o eiti nebuvo kur.
Išgirdau skambant varpus. Tai baigėsi mišios Šventos Teresės bažnyčioje. Kojos pačios nunešė mane ten. Paskambinau prie klebonijos durų. Man atidaręs pagyvenęs dvasiškis prisistatė: klebonas Andrius Gdovskis...
Šventosios Teresės bažnyčia, taip pat Aušros Vartų koplyčia tais metais priklausė Basųjų karmelitų vienuolynui. Prie buvusios miesto gynybinės sienos šliejosi ir kiti vienuolyno pastatai: brolių karmelitų celės, biblioteka, refektoriumas, aludė. Basieji karmelitai globojo vienišus senelius, našlaičius, aptarnavo keliolikos tūkstančių tikinčiųjų parapiją.
Klebonas Andrius (pasaulyje Františekas) Gdovskis buvo ne tik taurios sielos humaniškas krikščionis. Studijavęs teologiją Linco universitete, įšventintas tėvo Andžejaus vardu Djoro (Vengrija) Basųjų karmelitų vienuolyne, jis vadovavo karmelitų brolijoms Krokuvoje, Vadovicuose, buvo Romos kapitulos paskirtas vadovauti visai provincijai, Lvove pradėjo naujo vienuolyno pastato darbus, 1936 metais buvo paskirtas tęsti pastoraciją Vilniuje.
Ostros Bramos vienuolynas su Juodąja Madona koplyčioje buvo garsus visame lenkiškai kalbančiųjų regione, kuriam ilgą laiką priklausė ir Lietuvos miestas Vilnius. Aš, tuomet beteisis, persekiojamas geto pabėgėlis, susidraugavau su Ostros Bramos klebonu Andriumi Gdovskiu, kuris, rizikuodamas gyvybe, mane slėpdavo pavojaus atvejais.
Basųjų karmelitų vienuolyne Hermanas Adleris gavo prieglobstį ne vienai nakčiai. Vengdamas gaudynių gete, jis skubėdavo pas brolius karmelitus ir čia dažnai nakvodavo, čia ėmė kurti ir savo poezijos bei prozos knygą. Tačiau Anitai vyrų vienuolyno durys buvo užsklęstos. Hermanas ėmė ieškoti slėptuvės žmonai. Tėvas Andrius nukreipė Adlerius pas feldfebelį Antoną Šmidą, Vermachto paskirstymo punkto vedėją. Šmidas padėsiąs, klebonas tuo neabejojo. Visai neseniai feldfebelis buvo pas jį atėjęs prašydamas surašyti krikšto metriką pabėgusiai iš geto merginai. Antonas Šmidas – ne vokietis, jis austras iš Vienos. Nacių feldfebelis nekenčia, jis tikrai parūpins gerą pažymėjimą. Tačiau Šmidas padarė daugiau – jis tiesiog užleido Adleriams kambarį savo valdiškame bute. Klebonas Gdovskis gavo jiems ir dokumentus. Tai buvo mirusių ir slaptai palaidotų parapijiečių pasai, kuriuos artimieji sutikdavo atiduoti persekiojamiems geto kaliniams. Gyvendamas Šmido bute Hermanas ne kartą lankėsi Basųjų karmelitų vienuolyne. Čia jis nebuvo vienintelis svečias. Vienuolyne, stovėjusiame patį geležinkelį, rado prieglobstį ir kiti bėgliai. Tai buvo grupė žydų, kuriems pavyko pasprukti iš tremtinių vagono 1941 metų birželio 14-ąją. Čia jie tikėjosi sulaukti geresnių laikų, kai vežimai pasibaigs. Tačiau geresni laikai neatėjo – į miestą įžengė vokiečiai, ir bėgliams teko likti vienuolyno rūsiuose.
Gyvendami paskirstymo punkto viršininko bute Adleriai buvo saugūs, tačiau stengėsi padėti ir kitiems geto žmonėms. Jie įkalbėjo Antoną Šmidą grupėmis gabenti geto kalinius iš Vilniaus į kitus miestus, kur dar nevyko naikinimo akcijos. Tarnybiniu sunkvežimiu feldfebelis išvežė iš Vilniaus geto arti 300 žmonių, įdarbindamas juos Voronove ar Balstogės gamyklose.
Tačiau kažkieno įskųstas 1942 metų sausio viduryje Antonas Šmidas buvo gestapo suimtas. Kratos metu galiniame kambaryje buvę Adleriai sugebėjo pasprukti per kitą įėjimą. Kelias vėlgi vedė pas tėvą Andrių.
/.../ Gdovskis pasakė mums savo draugų Varšuvoje adresus ir parūpino dokumentus, su kuriais iškeliavome.
Kelias atgal, į Vakarus, buvo gal net skausmingesnis už bėgimą į Rytus. Adleriai buvo Varšuvos sukilimo žlugimo liudytojai ir dalyviai. Iš Varšuvos kelias vedė į Vengriją, Bergen-Belzeno lagerį, kur tūkstančiai kalinių mirdavo nuo nežmoniškų sąlygų ir bado. Tačiau abu išgyveno, iškentė ir sunkią dipukų dalią perkeltųjų asmenų stovykloje Šveicarijos pasienyje. Tik 1960 metais Hermanui ir Anitai Adleriams buvo suteikta Šveicarijos pilietybė. Kelias į namus truko 26 metus – gražiausius žmogaus gyvenime.
Išvengęs mirties ir nepraradęs gyvenimo draugės Hermanas Adleris gyveno pagal priesaką: Išties brangiai esate nupirkti. Poetas, žurnalistas, radijo teatro režisierius, jis visą savo veiklą skyrė Holokausto temai. Kuo labiau tolo nuo skausmo pakrantės jo gyvenimo laivas, tuo aiškiau iškildavo atminties saloje likusių draugų, gelbėtojų paveikslai. Feldfebelis Antonas Šmidas už pagalbą žydams buvo sušaudytas 1942 metų balandžio 13-ąją. Kiek anksčiau, kovo viduryje, buvo suimtas visas basųjų karmelitų vienuolynas, taip pat ir tėvas Andrius. Okupacinė valdžia įtarinėjo dvasininkus nelojalumu. Kad ir nesant įkalčių, net nesurengus teismo vienuoliai po ilgo kalinimo Lukiškėse itin sunkiomis sąlygomis buvo išvežti į Panevėžiuko koncentracijos stovyklą, po to į Šaltupį, kur sulaukė karo pabaigos.
Po karo klebonas Gdovskis buvo grąžintas eiti ankstesnes pareigas. Tačiau vienuolyno pastato basieji karmelitai nebeatgavo: ten buvo įsikūrusi karo lauko ligoninė, vėliau studenčių bendrabutis. Vienuoliai apsigyveno privačiuose butuose Lapų gatvėje. Sunkiai sergantis 78 metų tėvas Andrius ypač sielodavosi, kad baigia savo dienas tarp nešventintų sienų. Jis mirė 1948-ųjų kovo 16-ąją ir palaidotas Rasų kapinėse šalia koplyčios.
Sunku nustatyti, kokiu būdu žinios iš sovietinio Vilniaus pasiekdavo Hermaną Adlerį. Tačiau okupuotoje Varšuvoje, Vengrijoje, Bergen-Belzeno ir perkeltųjų asmenų stovykloje Hermanas sekė savo gelbėtojų likimus. 1945 metais tada dar pilietybės neturintis Hermanas pateikė Ciūricho miesto savivaldybės literatūros komisijai savo knygą neįprastu pavadinimu: „Ostra Brama“ ir eilėraščių rinkinį „Mirties miesto giesmės“. Komisija kūrinius įvertino premija. Leidykla „Oprecht“ jas išleido atskiromis knygomis. Įžangoje Hermanas Adleris rašė:
Tomis baladėmis noriu pagerbti ne tik likimo brolius, su kuriais kentėjau Vilniaus ir Varšuvos getuose, Krokuvos bei Bergen-Belzeno stovyklose, bet dar ir šviesųjį feldfebelio Antono Šmido atminimą – jis už žydų gelbėjimą sušaudytas vokiečių lauko teismo nuosprendžiu ir atgulė po mediniu kryžiumi Vilniuje, vokiečių karių kapinių pakraštyje, – noriu taip pat pagerbti lenkų dvasininką, Ostra Bramos kleboną Andrių Gdovskį, kuriam užteko drąsos sunkiausiomis aplinkybėmis pasielgti krikščioniškai ir paslėpti vienuolyne pasmerktuosius mirti.
Hermanas Adleris nugyveno ilgą gyvenimą, jis dar spėjo sutikti trečiąjį tūkstantmetį. Jis neatnešė Aušros Vartų Švč. Mergelės paveikslui jokių votų, tačiau iki paskutiniosios savo dienos dėkojo už įvykusį stebuklą – gyvybės išgelbėjimą.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus