žydų gelbėtojai
Kazys Kęstutis Šimas apie Oną ŠIMAITĘ
Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio mėn. 6 (18) d. Akmenėje, tuometinėje Mažeikių apskrityje, bežemių Kazio ir Onos (Daujotaitės) Šimų šeimoje. Nepriteklių spaudžiami tėvai persikelia į Rygą, tėvas pradeda dirbti vagonų fabrike. Aštuonerių į Rygą išvyko ir Onutė su mama. Iki tol gyveno pas senelį Daujotą, daug bendravusį su žydais, įskiepijusį Onai meilę jiems, mokiusį netikėti tuo, kad ir kas ką blogo apie juos kalbėtų.
Ona Šimaitė lankė pradžios mokyklą Rygoje prie lenkų katalikų vienuolių bažnyčios, vėliau baigė gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais visa šeima atsidūrė Rusijoje. Kelerius metus. O. Šimaitė praleido Maskvoje, mokėsi ir dirbo įvairius darbus. Lankė D. Tichomirovo pedagoginius, vėliau žymaus rusų defektologo V. Kaščenkos vaikų auklėjimo kursus, prof. Bielskio ir Gerneko paskaitas universiteto Teisės fakultete, darbavosi auklėtoja beglobių vaikų Maskvos kolonijoje. Po Spalio perversmo lankė A. Lunačarskio paskaitas apie baletą. Tai buvo sunkūs, bet džiugūs metai, leidę plačiai pažinti jai rusų meną, kultūrą, susipažinti su M. K. Čiurlionio darbais ir jais žavėtis iki pat mirties.
Ona augo praktikuojančių katalikų šeimoje, vėliau jos pažiūros pakito, tapo laisvamane.
1922 m. O. Šimaitė grįžo į Lietuvą, Kauną. Kurį laiką mokytojavo Kauno žydų pradžios mokykloje. 1924 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti humanitarinių mokslų. 1922–1937 metais (su neilgomis pertraukomis) dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje, vertė kai kuriuos straipsnius iš Lietuvos spaudos į rusų kalbą. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rinko lėšas politiniams kaliniams šelpti. Ona Šimaitė nepriklausė jokiai partijai (iki pat mirties), tačiau pagal pažiūras, įsitikinimus buvo kairioji liaudininkė (eserė). Nors ji ir žavėjosi anarchistinėmis pažiūromis, tačiau humanistinis, netgi altruistinis požiūris į žmogų išliko Onai brangiausias per visą jos gyvenimą.
Prieškaryje artima draugystė siejo O. Šimaitę su poete Salomėja Nėrimi, tarpukario ir karo metais – su rašytoju Kaziu Boruta, rašytoju ir poetu Kaziu Jakubėnu, kraštotyrininke bei bibliotekininke M. Čilvinaite, kitais lietuvių kultūros veikėjais.
1937 metais Ona pradėjo bibliotekininkės kelią. Dirbo Kaune žinomoje Balošerio bibliotekoje, ,,Lietuvos vaikų“ draugijos skaitykloje-bibliotekoje, dar po metų – Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. 1940 m. sausio mėnesį kartu su savo kitomis kolegėmis ji perkeliama į Vilniaus universiteto biblioteką. Rudenį paskiriama Senų spaudinių skyriaus vedėja, o po mėnesio – į bibliotekos sekretorės pareigas. Bendradarbiavo spaudoje, vertė knygeles vaikams.
Prasidėjus karui, Ona Šimaitė tęsė darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje: 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ji skiriama skyriaus vedėja, 1942 m. balandžio 1 d. – vyr. bibliotekininke, nuo spalio 1 d. užima bibliografės etatą. Gyvena skurdžiai, kartais ir visą savaitę nebūna valgiusi duonos.
Oną Šimaitę iki širdies gelmių sukrečia prasidėjęs karas, nacių okupacija, žmonių žudynės, kultūrinių vertybių naikinimas. Nuo pat pirmųjų Vilniaus geto įsteigimo dienų, ji ateina į pagalbą Vilniaus gete uždarytiems ir kenčiantiems žmonėms.
Ona – geto ryšininkė, atnešanti ir išnešanti laiškus, išsirūpinanti nelegalius pasus, slepianti pabėgusius, ieškanti slapstymo vietų žydų vaikams, rizikuojanti gyvybe ir nešanti į getą ginklus ir šaudmenis. Ateidama į getą, neva universiteto bibliotekos reikalais, stengdavosi atnešti įkalintiems žmonėms kiek galima daugiau būtiniausių daiktų, o išeidama išnešdavo vertingą žydams archyvinę medžiagą – dokumentus, rankraščius, retas knygas. Tuos vertingus dalykus Ona išslapstydavo universitete. Visus pinigus, gaunamus už darbą bibliotekoje, ji leisdavo produktams, kuriuos nešdavo ir perduodavo žydams. Visomis savo išgalėmis stengėsi padėti gete kenčiantiems žmonėms atgauti paliktus mieste saugoti jų daiktus, kęsdama nenorinčių tuos daiktus atiduoti žmonių – tiek lietuvių, tiek lenkų, patyčias, vos ne spjūvius į veidą, pažeminimą. Pasak Onos, daug susirinko dėl to nuoskaudos, bet viską ištvėrė, juk žydai turėjo dar daugiau ištverti.
„Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Svarbiausias Šimaitės veikimo tikslas – vaikų gelbėjimas: jai pavyko iš geto į miestą išnešti ir paslėpti dešimtis vaikų“ – tai Vilniaus geto kovotojo Abos Kovnerio žodžiai.
Dažną geto lankytoją, Oną Šimaitę, vokiečiai ėmė įtarti. Apie gręsiantį pavojų jau 1942 metų balandį ją įspėjo geto komendantas Jokūbas Gensas. Ona Šimaitė buvo suimta tris kartus, bet universitetui vis pavykdavo ją išvaduoti. 1944 metų pavasarį kažkas įskundė O. Šimaitę slepiant dešimtmetę žydaitę savo bute. Balandžio 28 dieną ji suimama darbe, universiteto bibliotekoje. Tą pačią dieną buvo suimta ir sesers dukra Aldona Stasionytė. Vokiečių okupacinė valdžia O. Šimaitę nuteisė mirties bausme. Vilniaus universiteto profesorių ir tarnautojų surinktomis lėšomis pareigūnai buvo papirkti ir mirties bausmė pakeista koncentracijos stovykla. Nedaug kas žinoma apie žiaurius gestapo tardymus. Vėliau Ona rašys J. Urbšiui, paskutiniam tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui: Būnant gestapo požemiuose, tardymo metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių.
Iš pradžių O. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau perkelta į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje, Prancūzijos teritorijoje. Po sunkaus vagonų iškrovimo darbo, trukusio truputį daugiau nei keturis mėnesius, ją, sunkiai sergančią, 1944 m. rugsėjo 10 d. išvaduoja Sąjungininkų armija. Onos sveikata atsistato labai sunkiai. Pradžioje ji gyvena Rhone, vėliau išvyksta į Paryžių, kurį laiką dirba skalbykloje, paskui siuvykloje siuva lėles, pagaliau įsidarbina bibliotekininke, Prancūzijos valdžia paskiria nedidelę pensiją. Grįžti į Lietuvą ji nenori, nes puikiai suvokia stalininio represinio režimo galimas pasekmes.
1953 m. gruodžio mėnesį Ona Šimaitė atvyksta į Izraelį. Naujojoje respublikoje žmonės ją sutinka su ypatingu džiaugsmu ir pagarba, gėlėmis ir plojimais. Izraelio Vyriausybė jai skiria pensiją, tačiau O. Šimaitė nėra laiminga – kultūrinio gyvenimo sąlygos čia prastesnės nei jos svajonių mieste Paryžiuje. Be to, ir klimatas nėra Onai tinkamas.
1956 m. Ona sugrįžta į Paryžių, kur gyvena iki mirties. Iš pradžių Courcelles gatvėje 38, septynaukščio namo palėpėje, nedideliame kambarėlyje, laiminga, kad visas Paryžiaus gyvenimas šalia: gali lankyti teatrus, parodas, muziejus, žiūrėti kino filmus. Lanko siuvimo kursus, džiaugiasi pasiūtu vienu ar kitu rūbu giminaičiams ir sau, bet labiausiai lėlių bei lėlyčių gaminimu savo mylimiems žmonėms, ypač vaikams.
1965 metais priversta persikelti į rusų senelių prieglaudą Paryžiaus Cormeilles priemiestyje, kuriuose 1970 m. sausio mėn. 17 dieną, po pietų, miršta po širdies priepuolio. Testamentu savo kūną paaukojusi mokslui ir studentams medikams, Ona Šimaitė ir po mirties tarnauja žmonėms...
Žydų tauta nepamiršo Onos Šimaitės žygdarbių atliktų holokausto metais. Vienai iš pirmųjų lietuvių Onai Šimaitei 1966 m. kovo 15 dieną suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas. Apdovanojimą Izraelio ambasadoje Paryžiuje 1967 m. lapkričio 30 d. O. Šimaitei įteikė Izraelio valstybės ambasadorius Walteris Eytanas.
Jeruzalėje, Jad Vašem Teisuolių alėjoje auga Onos Šimaitės garbei pasodintas medis.
Neužmiršta Ona Šimaitė ir Lietuvoje – 2002 balandžio 22-os dienos Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr. 1748 Ona Šimaitė (po mirties) apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
2004 balandžio 9-ąją Vilniaus universiteto Simono Daukanto kiemelyje atidengta memorialinė lenta, skelbianti: VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE
1940–1944 m.
DIRBO ONA ŠIMAITĖ
(1894–1970)
VILNIAUS GETO ŽYDŲ GELBĖTOJA
PASAULIO TAUTŲ TEISUOLĖ
Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio mėn. 6 (18) d. Akmenėje, tuometinėje Mažeikių apskrityje, bežemių Kazio ir Onos (Daujotaitės) Šimų šeimoje. Nepriteklių spaudžiami tėvai persikelia į Rygą, tėvas pradeda dirbti vagonų fabrike. Aštuonerių į Rygą išvyko ir Onutė su mama. Iki tol gyveno pas senelį Daujotą, daug bendravusį su žydais, įskiepijusį Onai meilę jiems, mokiusį netikėti tuo, kad ir kas ką blogo apie juos kalbėtų.
Ona Šimaitė lankė pradžios mokyklą Rygoje prie lenkų katalikų vienuolių bažnyčios, vėliau baigė gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais visa šeima atsidūrė Rusijoje. Kelerius metus. O. Šimaitė praleido Maskvoje, mokėsi ir dirbo įvairius darbus. Lankė D. Tichomirovo pedagoginius, vėliau žymaus rusų defektologo V. Kaščenkos vaikų auklėjimo kursus, prof. Bielskio ir Gerneko paskaitas universiteto Teisės fakultete, darbavosi auklėtoja beglobių vaikų Maskvos kolonijoje. Po Spalio perversmo lankė A. Lunačarskio paskaitas apie baletą. Tai buvo sunkūs, bet džiugūs metai, leidę plačiai pažinti jai rusų meną, kultūrą, susipažinti su M. K. Čiurlionio darbais ir jais žavėtis iki pat mirties.
Ona augo praktikuojančių katalikų šeimoje, vėliau jos pažiūros pakito, tapo laisvamane.
1922 m. O. Šimaitė grįžo į Lietuvą, Kauną. Kurį laiką mokytojavo Kauno žydų pradžios mokykloje. 1924 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti humanitarinių mokslų. 1922–1937 metais (su neilgomis pertraukomis) dirbo vertėja Sovietų Sąjungos atstovybėje, vertė kai kuriuos straipsnius iš Lietuvos spaudos į rusų kalbą. Ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rinko lėšas politiniams kaliniams šelpti. Ona Šimaitė nepriklausė jokiai partijai (iki pat mirties), tačiau pagal pažiūras, įsitikinimus buvo kairioji liaudininkė (eserė). Nors ji ir žavėjosi anarchistinėmis pažiūromis, tačiau humanistinis, netgi altruistinis požiūris į žmogų išliko Onai brangiausias per visą jos gyvenimą.
Prieškaryje artima draugystė siejo O. Šimaitę su poete Salomėja Nėrimi, tarpukario ir karo metais – su rašytoju Kaziu Boruta, rašytoju ir poetu Kaziu Jakubėnu, kraštotyrininke bei bibliotekininke M. Čilvinaite, kitais lietuvių kultūros veikėjais.
1937 metais Ona pradėjo bibliotekininkės kelią. Dirbo Kaune žinomoje Balošerio bibliotekoje, ,,Lietuvos vaikų“ draugijos skaitykloje-bibliotekoje, dar po metų – Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. 1940 m. sausio mėnesį kartu su savo kitomis kolegėmis ji perkeliama į Vilniaus universiteto biblioteką. Rudenį paskiriama Senų spaudinių skyriaus vedėja, o po mėnesio – į bibliotekos sekretorės pareigas. Bendradarbiavo spaudoje, vertė knygeles vaikams.
Prasidėjus karui, Ona Šimaitė tęsė darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje: 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. ji skiriama skyriaus vedėja, 1942 m. balandžio 1 d. – vyr. bibliotekininke, nuo spalio 1 d. užima bibliografės etatą. Gyvena skurdžiai, kartais ir visą savaitę nebūna valgiusi duonos.
Oną Šimaitę iki širdies gelmių sukrečia prasidėjęs karas, nacių okupacija, žmonių žudynės, kultūrinių vertybių naikinimas. Nuo pat pirmųjų Vilniaus geto įsteigimo dienų, ji ateina į pagalbą Vilniaus gete uždarytiems ir kenčiantiems žmonėms.
Ona – geto ryšininkė, atnešanti ir išnešanti laiškus, išsirūpinanti nelegalius pasus, slepianti pabėgusius, ieškanti slapstymo vietų žydų vaikams, rizikuojanti gyvybe ir nešanti į getą ginklus ir šaudmenis. Ateidama į getą, neva universiteto bibliotekos reikalais, stengdavosi atnešti įkalintiems žmonėms kiek galima daugiau būtiniausių daiktų, o išeidama išnešdavo vertingą žydams archyvinę medžiagą – dokumentus, rankraščius, retas knygas. Tuos vertingus dalykus Ona išslapstydavo universitete. Visus pinigus, gaunamus už darbą bibliotekoje, ji leisdavo produktams, kuriuos nešdavo ir perduodavo žydams. Visomis savo išgalėmis stengėsi padėti gete kenčiantiems žmonėms atgauti paliktus mieste saugoti jų daiktus, kęsdama nenorinčių tuos daiktus atiduoti žmonių – tiek lietuvių, tiek lenkų, patyčias, vos ne spjūvius į veidą, pažeminimą. Pasak Onos, daug susirinko dėl to nuoskaudos, bet viską ištvėrė, juk žydai turėjo dar daugiau ištverti.
„Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Svarbiausias Šimaitės veikimo tikslas – vaikų gelbėjimas: jai pavyko iš geto į miestą išnešti ir paslėpti dešimtis vaikų“ – tai Vilniaus geto kovotojo Abos Kovnerio žodžiai.
Dažną geto lankytoją, Oną Šimaitę, vokiečiai ėmė įtarti. Apie gręsiantį pavojų jau 1942 metų balandį ją įspėjo geto komendantas Jokūbas Gensas. Ona Šimaitė buvo suimta tris kartus, bet universitetui vis pavykdavo ją išvaduoti. 1944 metų pavasarį kažkas įskundė O. Šimaitę slepiant dešimtmetę žydaitę savo bute. Balandžio 28 dieną ji suimama darbe, universiteto bibliotekoje. Tą pačią dieną buvo suimta ir sesers dukra Aldona Stasionytė. Vokiečių okupacinė valdžia O. Šimaitę nuteisė mirties bausme. Vilniaus universiteto profesorių ir tarnautojų surinktomis lėšomis pareigūnai buvo papirkti ir mirties bausmė pakeista koncentracijos stovykla. Nedaug kas žinoma apie žiaurius gestapo tardymus. Vėliau Ona rašys J. Urbšiui, paskutiniam tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui: Būnant gestapo požemiuose, tardymo metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių.
Iš pradžių O. Šimaitė buvo išvežta į Dachau, vėliau perkelta į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje, Prancūzijos teritorijoje. Po sunkaus vagonų iškrovimo darbo, trukusio truputį daugiau nei keturis mėnesius, ją, sunkiai sergančią, 1944 m. rugsėjo 10 d. išvaduoja Sąjungininkų armija. Onos sveikata atsistato labai sunkiai. Pradžioje ji gyvena Rhone, vėliau išvyksta į Paryžių, kurį laiką dirba skalbykloje, paskui siuvykloje siuva lėles, pagaliau įsidarbina bibliotekininke, Prancūzijos valdžia paskiria nedidelę pensiją. Grįžti į Lietuvą ji nenori, nes puikiai suvokia stalininio represinio režimo galimas pasekmes.
1953 m. gruodžio mėnesį Ona Šimaitė atvyksta į Izraelį. Naujojoje respublikoje žmonės ją sutinka su ypatingu džiaugsmu ir pagarba, gėlėmis ir plojimais. Izraelio Vyriausybė jai skiria pensiją, tačiau O. Šimaitė nėra laiminga – kultūrinio gyvenimo sąlygos čia prastesnės nei jos svajonių mieste Paryžiuje. Be to, ir klimatas nėra Onai tinkamas.
1956 m. Ona sugrįžta į Paryžių, kur gyvena iki mirties. Iš pradžių Courcelles gatvėje 38, septynaukščio namo palėpėje, nedideliame kambarėlyje, laiminga, kad visas Paryžiaus gyvenimas šalia: gali lankyti teatrus, parodas, muziejus, žiūrėti kino filmus. Lanko siuvimo kursus, džiaugiasi pasiūtu vienu ar kitu rūbu giminaičiams ir sau, bet labiausiai lėlių bei lėlyčių gaminimu savo mylimiems žmonėms, ypač vaikams.
1965 metais priversta persikelti į rusų senelių prieglaudą Paryžiaus Cormeilles priemiestyje, kuriuose 1970 m. sausio mėn. 17 dieną, po pietų, miršta po širdies priepuolio. Testamentu savo kūną paaukojusi mokslui ir studentams medikams, Ona Šimaitė ir po mirties tarnauja žmonėms...
Žydų tauta nepamiršo Onos Šimaitės žygdarbių atliktų holokausto metais. Vienai iš pirmųjų lietuvių Onai Šimaitei 1966 m. kovo 15 dieną suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolės vardas. Apdovanojimą Izraelio ambasadoje Paryžiuje 1967 m. lapkričio 30 d. O. Šimaitei įteikė Izraelio valstybės ambasadorius Walteris Eytanas.
Jeruzalėje, Jad Vašem Teisuolių alėjoje auga Onos Šimaitės garbei pasodintas medis.
Neužmiršta Ona Šimaitė ir Lietuvoje – 2002 balandžio 22-os dienos Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr. 1748 Ona Šimaitė (po mirties) apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
2004 balandžio 9-ąją Vilniaus universiteto Simono Daukanto kiemelyje atidengta memorialinė lenta, skelbianti: VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE
1940–1944 m.
DIRBO ONA ŠIMAITĖ
(1894–1970)
VILNIAUS GETO ŽYDŲ GELBĖTOJA
PASAULIO TAUTŲ TEISUOLĖ