žydų gelbėtojai

1944 metais Felė Zaksaitė (Zipora Kochen), gim. 1920 m. ir jos pusseserė Frida Niselevičiūtė (Frida Štrom), gim. 1918 m. pabėgo iš Šiaulių geto. Prieš karą Zaksų ir Niselevičių šeimos turėjo savo parduotuves Vaiguvoje, pažinojo nemažai šių apylinkių žmonių. Todėl jos paprašė pagalbos pas pažįstamą moterį Šiauliuose, kuri nukreipė juos pas miesto pakraštyje gyvenusį Šimkų. Merginos pernakvojo pas jį pora naktų, tačiau, kadangi mieste slapstytis buvo pernelyg pavojinga, Šimkus nuvežė pas savo brolį kuris gyveno Užgirių kaime šalia Vaiguvos. Tai buvo ilga ir tuomet labai rizikinga apie 50 km kelionė, tačiau jie laimingai pasiekė Šimkaus brolio namus ir praleido čia apie 4 mėnesius. Šimkų šeima gyveno labai vargingai, turėjo 7 savo vaikus ir dar prisidėjo dvi žydų merginos - Felė ir Frida. Jos slapstėsi nedidukėje svirno palėpėje. Šimkaus šeima jomis labai rūpinosi, stengėsi kuo geriau maitinti. Frida parašė laišką dvarininkei Stefanijai Šileikienei, kurią jinai pažinojo prieš karą. Stefanija Šileikienė priėmė sprendimą, kuris labai palengvino vienuolikos žmonių egzistavimą. Jinai padovanojo Šimkų šeimai karvę, kuri, Fridos žodžiai tariant, karo metais buvo vertingesnė už auksą ir taip išsprendė jų maitinimo problemą. Vėliau, kai Vaiguvos žydų žudikai pradėjo kratas, Felei Zaksaitei ir Fridai Niselevičiūtei teko ieškotis kitos slapstymosi vietos.
Ziporai Kochen ir Fridai Štrom prašant, 2005 metais Užgirių kaimo gyventojai – Antanas Šimkus, Vlada Šimkienė ir Stefanija Šileikienė apdovanoti “Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi” (po mirties).