žydų gelbėtojai

Mano gelbėtojai Gėris man visada yra labai konkretus, susijęs su žmonių vardais ir veidais, konkrečiais įvaizdžiais, o blogis beveidis. Aš visiškai neprisimenu tų visų gestapininkų ar kagėbistų veidų, tikrai neprisimenu... Nuolat sakau ir man neatsibosta kartoti to, ką pasakiau dar pirmosiomis Sąjūdžio dienomis: „Sušaudyti tūkstančiui beginklių žmonių tereikia tik poros vyrų su automatais ir jie nieko nepraras, išskyrus savo sielą, o išgelbėti vieną žmogų, vieną žydų vaiką, reikia daugelio žmonių pastangų ir neišpasakytos drąsos". Ir tokių žmonių būta. Tokie buvo mano gelbėtojai. Jų gerumas padėjo man išlikti žmogumi. Štai mano pagrindinių gelbėtojų vardai: Ona ir Juozas STRIMAIČIAI Pranas BAGDONAVIČIUS Stefanija LADIGIENĖ Visą nacių okupacijos laikotarpį buvau jų globojama, jie man suteikė prieglobstį, namų šilumą ir prarastą saugumo jausmą. 1944 m. kovo mėnesį apsigyvenau pas Lietuvos kariuomenės generolo Kazimiero Ladigos našlę Stefaniją Paliulytę-Ladigienę. Turėdama šešis vaikus, ji priėmė mane kaip septintą. Visiems vaikams buvau pristatyta kaip sesutė. Kai pirmą vakarą susėdome prie stalo valgyti varganų karo metų skrylių, pastebėjau, kad ponia Ladigienė man įdėjo truputį daugiau negu savo vaikams. Negaliu apsakyti, ką tuo metu man tai reiškė... Tai buvo kažkoks stebuklas. Vėliau ji mane palydėjo į kambarį, kuriame turėjau miegoti. Tai buvo sūnaus Lino kambarys. O kai buvau atsigulusi, atėjo pabučiuoti ir manęs. Na, čia aš ir nebeatlaikiau, pradėjau baisiai raudoti. Ji išsigandusi klausia, kodėl raudu, kas man atsitiko... Ir tada aš jos paklausiau: „Ar jums nešlykštu bučiuoti žydę?..“ Po šių žodžių apsiverkė ir ji. O aš jos paklausiau labai nuoširdžiai, man tikrai jau atrodė, kad manyje yra kažkas šlykštaus. Tąsyk kalbėjomės iki ketvirtos valandos ryto, – ir nuo tos dienos ji tapo mano motina. Rizikavo ponia Ladigienė beprotiškai. Ji neturėjo atskiro buto, tame pačiame name buvo įsitaisęs SS štabas. Jeigu mane būtų pagavę, tai ponia Ladigienė būtų sušaudyta Paneriuose kartu su visais savo vaikais. Bet jos poelgis, sakyčiau, heroizmas, buvo toks natūralus, tarytum kitaip ir būti negalėjo. Aš niekada nejutau, kad ji ko nors bijotų. Ji buvo labai motiniška, šilta ir kartu labai principinga, reikli, ypač sau. Meniškos natūros žmogus, kūrybinga, giliai tikinti, katalikė, laisva nuo bet kokio fanatizmo ar davatkiškumo. Būdavo, ateina alkanas žmogus, – būtinai jį pamaitins. Jei rytdienai ir nelikdavo nieko valgyti, sakydavo, jog Dievas duos. Ir iš tiesų kitą dieną būtinai atvažiuodavo kas nors iš kaimo ir atveždavo miltų, lašinių... Po „išvadavimo" ponia Ladigienė pirmoji priglaudė, pamaitino, aprengė vos gyvą mano tetą Oną Štromaitę, sugrįžusią iš Štuthofo koncentracijos stovyklos... Stefanijos Ladigienės šeimoje gyvenau iki jos suėmimo, 1946 m. kovo 14-os dienos. Ji buvo nuteista KGB trijulės ir kalėjo Sibire. Mirė Stefanija Ladigienė Vilniuje 1967 m. rugsėjo 18 dieną ant mano rankų... Su meile ir dėkingumo jausmu prisimenu visus žmones, padėjusius man išgyventi holokausto siaubą. Be mano pagrindinių gelbėtojų yra ir kiti: Juozo Strimaičio sesuo, dantų gydytoja (pavardės neprisimenu); Marija Meškauskienė; Marcelė Kubiliūtė – medicinos sesuo, ir, kaip vėliau sužinojau, nepriklausomos Lietuvos žvalgė; Vilniaus Subačiaus g. Nr.16 „Lopšelio“ direktorius dr. Izidorius Rudaitis; Marijampolės gimnazijos direktorius Feliksas Treigys; Šv. Ignoto bažnyčios klebonas, kunigas Skurkis... Jie visi rizikavo padėdami man.