žydų gelbėtojai
Strimaitytė-Putnienė Milda
Iš prisiminimų
Milda Putnienė
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Aš, Milda Putnienė-Strimaitytė, gimiau 1933 metų vasario 13 dieną Žėčkalnių kaime, Barzdų valsčiuje, Šakių apskrityje. Mano tėvai, Stasys Strimaitis ir Veronika Strimaitienė, buvo paveldėję apie 40 ha žemės ūkį, kuriame gyveno iki 1946 metų. Šeimoje buvo keturi vaikai: seserys Dalia ir Laima, brolis Aidas ir aš, Milda. Kartu su mumis iki savo mirties 1943 metais šiame ūkyje gyveno ir mano senelė (tėvo motina) Petronėlė.
1941-ųjų vasarą mes su mama dažnai važiuodavome į Vilkaviškio turgų parduoti uogų bei obuolių. Galimas daiktas, kad mama turėjo tikslą – paremti pažįstamus žydus. Ji veždavo ir maisto produktų, kurių neparduodavo, bet užeidavo tai pas vienus, tai pas kitus ir juos palikdavo. Po turgų vaikščiodavo policija ir vokiečių kareiviai. Jie vaikydavo nuo vežimų geltonomis žvaigždėmis pažymėtuosius, perspėjinėjo valstiečius, kad neparduotų jiems produktų, nes baigėsi jų laikas. Man buvo leista pilstyti uogas ir obuolius neimant pinigų. Mūsų vežimas būdavo aplipęs vaikais ir pagyvenusiais žmonėmis, daugiausia žydų tautybės. Jie paprastai su savimi neturėjo krepšelių ir tiesdavo, kas ką turėjo: kepurę, suknutės sterblę, nusivilkdavo baltinukus ir laukdavo įpilant. Vaikai labai bijojo policininkų, kad neatimtų maisto, todėl, vos įpylus uogas ar obuolius, sprukdavo tai vienon, tai kiton pusėn. Jų veiduose ir akyse matėsi didžiulė širdgėla. Ne vieną kartą mačiau, kaip, užklupti policininkų arba kareivių, buvo sumušti, o jų gautas maistas išdrabstytas turgavietėje.Grįždamos namo, mes kalbėdavomės apie viską, kas vyksta, ir apie tuos pažįstamus, kuriuos matėm ar sužinojom, kad jie dar gyvi.Aš labai gerai prisimenu tą dieną, kai prie Baltrušių kaimo, Tilčių pušyne, apie 4 km nuo Pilviškių, buvo sušaudyti vaikai ir moterys. Diena buvo saulėta, šilta ir be vėjo. Vaikai ir moterys pėsčiomis buvo varomi iš Pilviškių, kelias, kuriuo jie ėjo link Tilčių pušyno, buvo ne taip toli nuo mūsų namų. Mes girdėjome vis artėjantį vaikų ir moterų verksmą ir klyksmą, o prasidėjus egzekucijai tratėjo ginklai, sproginėjo kulkos, klykė vaikai ir moterys. Nieko baisesnio man neteko išgyventi.
Todėl nenuostabu, kad mano tėvai atverdavo duris kiekvienam nelaimingajam ir dalijosi su jais viskuo, ką turėjo.
Dabar jau tiksliai negaliu pasakyti, kada mūsų namuose apsigyveno žydė moteris su tokio pat amžiaus kaip ir aš mergyte. Tik įsiminiau, kad buvo saulėta, graži diena, kai aš jas pirmą kartą pamačiau. Mergaitės mama buvo labai panaši į žydę, gan aukšta, apypilnė, į viršų sušukuotais banguotais plaukais, susmeigtais iš abiejų pusių šukomis, gražių elgesio manierų ir elegantiška. Mergytė nebuvo panaši į žydukę – gan ilgais, garbanotais šviesiais plaukais. Ant veiduko, prie nosytės, buvo ryškus tamsus apgamas. Ji vilkėjo marga suknute. Buvo nedrąsi ir baikšti. Paklausta, koks jos vardas, nieko neatsakė, o pažaisti su manimi į sodą nėjo. Aš paklausiau: „Ar tu pas mane gyvensi?“ – ji tylėjo. Jos mama apkabino mus abi ir paklausė: „O tu ar norėtum?“ Taip, taip. Man labai norėjosi su ja pažaisti. Mama mane perspėjo, kad jeigu kas mane klaustų, iš kur ta mergaitė, privalau sakyti, kad giminių iš Kauno. Kitą dieną mama man liepė nunešti joms maisto. Taip mes kiekvieną dieną matydavomės, nes aš nunešdavau joms valgyti, pasiimdavau tuščius indus. Gan greitai mes susidraugavome su ta mergyte, pradėjome vadinti ją Irena. Dažnai ir dabar aš ją pavadinu Irena, o ne Ranana. Tame kambaryje, kur gyveno Ranana su mama, buvo įrengta dviguba siena, kurią tėvai išradingai užmaskavo, visą kambarį perklijuodami tapetais. Iškilus pavojui, buvo galima ten pasislėpti. Kitas šio kambario privalumas buvo tas, kad per vieną langą (pietų pusėje) buvo galima matyti, kas dedasi kieme, o per kitą (rytų pusėje) – sode. Prireikus per langą buvo galima greitai pasišalinti į sodą.Mes su Irena daug laiko praleisdavome kartu. Vasarą nešdavom į laukus piemenukui bei kitiems darbininkams valgio ir atsigerti. Kol jie valgydavo, mes rinkdavom gėlytes, pindavom vainikėlius, retkarčiais prižiūrėdavom gyvulius. Mamai paliepus, nubėgdavom ir į Barzdų miestelį apsipirkti, užbėgdavom bažnyčion, paštan, kai reikdavo – ir pas gimines. Laisvalaikiu žaisdavom sode arba maudydavomės kūdroje. Išpindavom iš šakų palapines, kuriose galėjom žaisti slėpynių, pasislėpusios paskaityti knygutes, pasisupdavom sūpuoklėse.
Irena ir jos mama bendraudavo ne tik su manimi, bet ir su seserim Dalia, mano tėvais ir pas mus gyvenančiais rusų karo belaisviais. Labai gerai prisimenu Irenos mamą: ji skatino mus mokytis, pati mėgo skaityti knygas, laikraščius, klausytis radijo žinių. Mokėsi megzti ir mums visoms buvo numezgusi kojinaites golfus. Retkarčiais sutemus ar anksti ryte išeidavo pasivaikščioti. Visuomet buvo tvarkingai susišukavusi ir apsirengusi.1943 metų vasarą Ireną ir jos mamą buvo ištikusi didžiulė nelaimė, jos papuolė nelaisvėn. Vedė jas į Barzdus, bet joms pasisekė pabėgti. Perbridusios javų lauką, pateko sodybon, ir Irena atpažino, kad tai mūsų namai. Išbalusios ir drebėdamos atėjo pas mus ir pasiliko gan ilgam. Jų veiduose ši nervinė įtampa ilgai neblėso. Tą rudenį matydavau Irenos mamą braukiančią ašaras, prisiminimai slėgė jos varganą gyvenimą. Ji būdavo labai laiminga, kai aš tokiom valandėlėm užeidavau pas jas. Mes pabendraudavom, ji mane ir dukrelę paglamonėdavo, ir gyvenimas vėl tekėjo sava vaga.
Žinau, kad po šio įvykio, o gal ir kitais sumetimais p. Kleinšteinienė norėjo padovanoti mano tėčiui brangiausią šeimos relikviją – savo vyro parkerį. Tėtis tai palaikė įžeidimu ir šios dovanos nepriėmė.
Tais sunkiais laikais mūsų namuose slapstėsi ne tik p. Kleinšteinienė su savo dukra Irena, bet ir jau žilsterėjęs vyriškis p. Natnzonas (p. Kleinšteinienės pažįstamas), dar vienas jaunas, tik lenkiškai kalbantis vyras – siuvėjas, kurį mes vadindavome Antanu, p. Goldbergienė su dviem paauglėmis dukromis Cile ir Rachile ir kiti, kurių pavardžių aš nežinau. Ne kartą esu lydėjusi juos savais laukais ir rodžiusi kelią. Dažniausiai visi išeidavo anksti ryte. Gerai prisimenu Ireną ir jos mamą, kai, išeidamos iš mūsų, visą savo turtą nešdavosi vienoje apvalioje kraitelėje ir mažam ryšulėly. Irenos mama dažniausiai eidavo užsimetusi ant nugaros languotą samanų spalvos skarą, po kuria galėdavo priglausti savo didžiausią turtą – dukrelę. 1944 metų ankstyvą pavasarį mes su jomis išsiskyrėm, jos išėjo pas kitus ūkininkus.
Frontui iš rytų artėjant, mūsų namuose buvo įrengta slėptuvė. Įėjimas į šią slėptuvę buvo iš kamaros, per bulvių aruodą. Iš lauko pusės virš slėptuvės augo žilvičiai. Tai buvo būtina, kad, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, turėtume kur paslėpti žmones.
Vasaros pradžioje Irena su mama vėl pas mus sugrįžo. Irenos mamai labai rūpėjo artėjančio fronto naujienos, ji dažnai bendraudavo su rusų karo belaisviais, kalbėdavosi su tėčiu ir mama.Tikrą karo vaizdą pamatėme, kai iš Pilviškių atsitraukė vokiečių kariuomenė. Miestelis vokiečių aviacijos buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Visais aplinkiniais keliais ir keleliais traukėsi vokiečių kariuomenė. Paskutines tris dienas ir mūsų kaime vyko kova. Keletas vokiečių kareivių su kulkosvaidžiais įsitvirtino prie kaimo kapinių, berželiais apžėlusiose daubose, o kiti – mūsų senoje sodyboje. Sviediniai pradėjo kristi kone ant mūsų. Vienas sprogo prie mūrinės klėties sienos, išnešė sienos gabalą ir langą, antras pataikė į klojimo stogą, bet nepadarė didelės žalos, kiti sproginėjo sodo teritorijoje. Aprimo vakarop. Namuose likti buvo pavojinga, patraukėme į javų laukus, vakarų kryptimi. Mūšiams aprimus, mes su mama pareidavom į namus pasiimti maisto, pašerti gyvulius, pamelžti karves. Nuolat palaikėme ryšį su Irena ir jos mama, aš nunešdavau joms valgyti, pranešdavau naujienas. Jos būdavo tai javų lauke, tai šalia esančiame alksnyne. Ten ir sulaukė išvadavimo.
1944-ųjų rugpjūtį p. Kleinšteinienė su dukra ryžosi kelionėn į Vilnių. Tuo metu buvo sunku su transportu. Kariškių mašina nugabeno jas iki Kaišiadorių, o iš ten, matyt, pakeleivingomis mašinomis jos pasiekė Vilnių. Taip mes išsiskyrėm ir vėl susitikom tik apie 1954 metus, kai aš persikėliau dirbti ir gyventi į Vilniaus kraštą.
Jei būtų gyvi mano tėvai, jie daugiau galėtų papasakoti, bet, deja, jų jau nėra tarp mūsų.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Milda Putnienė
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Aš, Milda Putnienė-Strimaitytė, gimiau 1933 metų vasario 13 dieną Žėčkalnių kaime, Barzdų valsčiuje, Šakių apskrityje. Mano tėvai, Stasys Strimaitis ir Veronika Strimaitienė, buvo paveldėję apie 40 ha žemės ūkį, kuriame gyveno iki 1946 metų. Šeimoje buvo keturi vaikai: seserys Dalia ir Laima, brolis Aidas ir aš, Milda. Kartu su mumis iki savo mirties 1943 metais šiame ūkyje gyveno ir mano senelė (tėvo motina) Petronėlė.
1941-ųjų vasarą mes su mama dažnai važiuodavome į Vilkaviškio turgų parduoti uogų bei obuolių. Galimas daiktas, kad mama turėjo tikslą – paremti pažįstamus žydus. Ji veždavo ir maisto produktų, kurių neparduodavo, bet užeidavo tai pas vienus, tai pas kitus ir juos palikdavo. Po turgų vaikščiodavo policija ir vokiečių kareiviai. Jie vaikydavo nuo vežimų geltonomis žvaigždėmis pažymėtuosius, perspėjinėjo valstiečius, kad neparduotų jiems produktų, nes baigėsi jų laikas. Man buvo leista pilstyti uogas ir obuolius neimant pinigų. Mūsų vežimas būdavo aplipęs vaikais ir pagyvenusiais žmonėmis, daugiausia žydų tautybės. Jie paprastai su savimi neturėjo krepšelių ir tiesdavo, kas ką turėjo: kepurę, suknutės sterblę, nusivilkdavo baltinukus ir laukdavo įpilant. Vaikai labai bijojo policininkų, kad neatimtų maisto, todėl, vos įpylus uogas ar obuolius, sprukdavo tai vienon, tai kiton pusėn. Jų veiduose ir akyse matėsi didžiulė širdgėla. Ne vieną kartą mačiau, kaip, užklupti policininkų arba kareivių, buvo sumušti, o jų gautas maistas išdrabstytas turgavietėje.Grįždamos namo, mes kalbėdavomės apie viską, kas vyksta, ir apie tuos pažįstamus, kuriuos matėm ar sužinojom, kad jie dar gyvi.Aš labai gerai prisimenu tą dieną, kai prie Baltrušių kaimo, Tilčių pušyne, apie 4 km nuo Pilviškių, buvo sušaudyti vaikai ir moterys. Diena buvo saulėta, šilta ir be vėjo. Vaikai ir moterys pėsčiomis buvo varomi iš Pilviškių, kelias, kuriuo jie ėjo link Tilčių pušyno, buvo ne taip toli nuo mūsų namų. Mes girdėjome vis artėjantį vaikų ir moterų verksmą ir klyksmą, o prasidėjus egzekucijai tratėjo ginklai, sproginėjo kulkos, klykė vaikai ir moterys. Nieko baisesnio man neteko išgyventi.
Todėl nenuostabu, kad mano tėvai atverdavo duris kiekvienam nelaimingajam ir dalijosi su jais viskuo, ką turėjo.
Dabar jau tiksliai negaliu pasakyti, kada mūsų namuose apsigyveno žydė moteris su tokio pat amžiaus kaip ir aš mergyte. Tik įsiminiau, kad buvo saulėta, graži diena, kai aš jas pirmą kartą pamačiau. Mergaitės mama buvo labai panaši į žydę, gan aukšta, apypilnė, į viršų sušukuotais banguotais plaukais, susmeigtais iš abiejų pusių šukomis, gražių elgesio manierų ir elegantiška. Mergytė nebuvo panaši į žydukę – gan ilgais, garbanotais šviesiais plaukais. Ant veiduko, prie nosytės, buvo ryškus tamsus apgamas. Ji vilkėjo marga suknute. Buvo nedrąsi ir baikšti. Paklausta, koks jos vardas, nieko neatsakė, o pažaisti su manimi į sodą nėjo. Aš paklausiau: „Ar tu pas mane gyvensi?“ – ji tylėjo. Jos mama apkabino mus abi ir paklausė: „O tu ar norėtum?“ Taip, taip. Man labai norėjosi su ja pažaisti. Mama mane perspėjo, kad jeigu kas mane klaustų, iš kur ta mergaitė, privalau sakyti, kad giminių iš Kauno. Kitą dieną mama man liepė nunešti joms maisto. Taip mes kiekvieną dieną matydavomės, nes aš nunešdavau joms valgyti, pasiimdavau tuščius indus. Gan greitai mes susidraugavome su ta mergyte, pradėjome vadinti ją Irena. Dažnai ir dabar aš ją pavadinu Irena, o ne Ranana. Tame kambaryje, kur gyveno Ranana su mama, buvo įrengta dviguba siena, kurią tėvai išradingai užmaskavo, visą kambarį perklijuodami tapetais. Iškilus pavojui, buvo galima ten pasislėpti. Kitas šio kambario privalumas buvo tas, kad per vieną langą (pietų pusėje) buvo galima matyti, kas dedasi kieme, o per kitą (rytų pusėje) – sode. Prireikus per langą buvo galima greitai pasišalinti į sodą.Mes su Irena daug laiko praleisdavome kartu. Vasarą nešdavom į laukus piemenukui bei kitiems darbininkams valgio ir atsigerti. Kol jie valgydavo, mes rinkdavom gėlytes, pindavom vainikėlius, retkarčiais prižiūrėdavom gyvulius. Mamai paliepus, nubėgdavom ir į Barzdų miestelį apsipirkti, užbėgdavom bažnyčion, paštan, kai reikdavo – ir pas gimines. Laisvalaikiu žaisdavom sode arba maudydavomės kūdroje. Išpindavom iš šakų palapines, kuriose galėjom žaisti slėpynių, pasislėpusios paskaityti knygutes, pasisupdavom sūpuoklėse.
Irena ir jos mama bendraudavo ne tik su manimi, bet ir su seserim Dalia, mano tėvais ir pas mus gyvenančiais rusų karo belaisviais. Labai gerai prisimenu Irenos mamą: ji skatino mus mokytis, pati mėgo skaityti knygas, laikraščius, klausytis radijo žinių. Mokėsi megzti ir mums visoms buvo numezgusi kojinaites golfus. Retkarčiais sutemus ar anksti ryte išeidavo pasivaikščioti. Visuomet buvo tvarkingai susišukavusi ir apsirengusi.1943 metų vasarą Ireną ir jos mamą buvo ištikusi didžiulė nelaimė, jos papuolė nelaisvėn. Vedė jas į Barzdus, bet joms pasisekė pabėgti. Perbridusios javų lauką, pateko sodybon, ir Irena atpažino, kad tai mūsų namai. Išbalusios ir drebėdamos atėjo pas mus ir pasiliko gan ilgam. Jų veiduose ši nervinė įtampa ilgai neblėso. Tą rudenį matydavau Irenos mamą braukiančią ašaras, prisiminimai slėgė jos varganą gyvenimą. Ji būdavo labai laiminga, kai aš tokiom valandėlėm užeidavau pas jas. Mes pabendraudavom, ji mane ir dukrelę paglamonėdavo, ir gyvenimas vėl tekėjo sava vaga.
Žinau, kad po šio įvykio, o gal ir kitais sumetimais p. Kleinšteinienė norėjo padovanoti mano tėčiui brangiausią šeimos relikviją – savo vyro parkerį. Tėtis tai palaikė įžeidimu ir šios dovanos nepriėmė.
Tais sunkiais laikais mūsų namuose slapstėsi ne tik p. Kleinšteinienė su savo dukra Irena, bet ir jau žilsterėjęs vyriškis p. Natnzonas (p. Kleinšteinienės pažįstamas), dar vienas jaunas, tik lenkiškai kalbantis vyras – siuvėjas, kurį mes vadindavome Antanu, p. Goldbergienė su dviem paauglėmis dukromis Cile ir Rachile ir kiti, kurių pavardžių aš nežinau. Ne kartą esu lydėjusi juos savais laukais ir rodžiusi kelią. Dažniausiai visi išeidavo anksti ryte. Gerai prisimenu Ireną ir jos mamą, kai, išeidamos iš mūsų, visą savo turtą nešdavosi vienoje apvalioje kraitelėje ir mažam ryšulėly. Irenos mama dažniausiai eidavo užsimetusi ant nugaros languotą samanų spalvos skarą, po kuria galėdavo priglausti savo didžiausią turtą – dukrelę. 1944 metų ankstyvą pavasarį mes su jomis išsiskyrėm, jos išėjo pas kitus ūkininkus.
Frontui iš rytų artėjant, mūsų namuose buvo įrengta slėptuvė. Įėjimas į šią slėptuvę buvo iš kamaros, per bulvių aruodą. Iš lauko pusės virš slėptuvės augo žilvičiai. Tai buvo būtina, kad, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, turėtume kur paslėpti žmones.
Vasaros pradžioje Irena su mama vėl pas mus sugrįžo. Irenos mamai labai rūpėjo artėjančio fronto naujienos, ji dažnai bendraudavo su rusų karo belaisviais, kalbėdavosi su tėčiu ir mama.Tikrą karo vaizdą pamatėme, kai iš Pilviškių atsitraukė vokiečių kariuomenė. Miestelis vokiečių aviacijos buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Visais aplinkiniais keliais ir keleliais traukėsi vokiečių kariuomenė. Paskutines tris dienas ir mūsų kaime vyko kova. Keletas vokiečių kareivių su kulkosvaidžiais įsitvirtino prie kaimo kapinių, berželiais apžėlusiose daubose, o kiti – mūsų senoje sodyboje. Sviediniai pradėjo kristi kone ant mūsų. Vienas sprogo prie mūrinės klėties sienos, išnešė sienos gabalą ir langą, antras pataikė į klojimo stogą, bet nepadarė didelės žalos, kiti sproginėjo sodo teritorijoje. Aprimo vakarop. Namuose likti buvo pavojinga, patraukėme į javų laukus, vakarų kryptimi. Mūšiams aprimus, mes su mama pareidavom į namus pasiimti maisto, pašerti gyvulius, pamelžti karves. Nuolat palaikėme ryšį su Irena ir jos mama, aš nunešdavau joms valgyti, pranešdavau naujienas. Jos būdavo tai javų lauke, tai šalia esančiame alksnyne. Ten ir sulaukė išvadavimo.
1944-ųjų rugpjūtį p. Kleinšteinienė su dukra ryžosi kelionėn į Vilnių. Tuo metu buvo sunku su transportu. Kariškių mašina nugabeno jas iki Kaišiadorių, o iš ten, matyt, pakeleivingomis mašinomis jos pasiekė Vilnių. Taip mes išsiskyrėm ir vėl susitikom tik apie 1954 metus, kai aš persikėliau dirbti ir gyventi į Vilniaus kraštą.
Jei būtų gyvi mano tėvai, jie daugiau galėtų papasakoti, bet, deja, jų jau nėra tarp mūsų.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009